Šv. Kamilis

Šv. Kamilis Lelietis (Camillus de Lellis), minimas liepos 14 d., gimė 1550 m. gegužės 25 d. Bocchianico, Italijoje. Jo motina Camilla Compelli de Laureto tuomet buvo beveik 60 m., tėvas – Neapolio ir Prancūzų karališkosios armijos karininkas, retai būdavo namuose. Kamilis, paveldėjęs iš tėvo ugningą charakterį, sulaukęs 17 m. įstojo (drauge su tėvu) į Venecijos kariuomenę ir dalyvavo kare prieš turkus. Ten susirgo nepagydoma kojų liga ir tapo luošiu.

Išformavus karinius dalinius, 1574 m. jis bandė įstoti į kapucinų vienuolyną Neapolyje. Vienuolyno vyresnysis nepaisė Kamilio agresyvaus, azartiško lošėjo charakterio, nes matė ir gerų būdo savybių, bet dėl nepagydomų žaizdotų kojų negalėjo šio priimti į vienuolyną.Tuomet jis išvyko į Romą, kur tapo Šv. Jokūbo ligoninės slaugytoju, o vėliau ir valdytoju.

Net ir dirbdamas ligoninėje Kamilis laikėsi griežto asketiško gyvenimo, dažnai atlikdavo atgailą, nuolat nešiojo ašutinę. Nuolatinis gilus bendravimas su savo nuodėmklausiu šv. Pilypu Nėriu padėjo apsispręsti palikti šį darbą ir tapti kunigu. 1584 m. per Sekmines Kamilis Lelietis anglų vyskupo Tomo Godvelo buvo įšventintas kunigu. Tuoj po to Kamilis su dviem bendraminčiais įkūrė Ligonių tarnų (servitų) kongregaciją, skirtą globoti ligoniams.

Ordinas plito ir 1591 m. buvo patvirtintas popiežiaus Grigaliaus XIV. 1595 m. ir 1601 m. servitai lydėjo kariuomenę mūšiuose Vengrijoje ir Kroatijoje. Tai pirmas žinomas lauko medicinos dalinys. Šv. Kamilis mirė 1614 m. liepos 14 d. Kamilis Lelietis kanonizuotas 1746 m., popiežiaus Leono XIII paskelbtas šventuoju ligonių globėju (kartu su šv. Dievo Jonu), o popiežiaus Pijaus XI – slaugių ir slaugos organizacijų globėju.