Šv. Mišios už Lietuvos kariuomenę 2018 m.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Šiandien Evangelijoje girdime žodžius: „Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Dievas dovanoja amžinąjį gyvenimą. Tai guodžianti mintis. Ypač Jums, kariai, ir ypač šiandien, kai švenčiame Lietuvos kariuomenės šimtmetį, kartu melsdamiesi už visus žuvusius kovos brolius. Žuvusius per Nepriklausomybės kovas, partizanus, žuvusius misijose. Šiandien jiems tariame: „Esate gyvieji, esate kartu su mumis.“ Taigi mūsų gretos didesnės, nei galime suskaičiuoti. Noriu Jums, kariai, priminti, kad ir vyskupas Teofilius, prieš porą metų paskelbtas palaimintuoju, buvo Kariuomenės ordinaras. Taigi šiandien ir jis yra su Jumis, šiandien ir jis švenčia, o dar svarbiau – šiandien ir jis užtaria Jus pas Dievą.

Noriu Jums parodyti šį žibintą, kurį popiežius Pranciškus padovanojo kariuomenių ordinarams, kai 2014-tais metais sukvietė juos į Redipuglia kapines, kuriose palaidota daugiau nei dešimt tūkstančių Pirmojo pasaulinio karo aukų. Šį mėnesį kaip tik minėjome šio karo pabaigos šimtmetį; karo, kuris, nepaisant viso jo žiaurumo, tapo mums galimybe atkurti savo valstybę. Redipuglia kapinėse popiežius Pranciškus padovanojo kariuomenės ordinarams po tokį žibintą tam, kad parvežtume jį į savo šalį ir kad tas žibintas būtų ženklas, jog turime nešti taikos šviesą į pasaulį, turime būti taikdariai, taikos įrankiai ir kad privalome prisiminti, kokia yra taikos kaina.

Broliai ir seserys, šis žibintas yra ženklas. Jis liudija, primena, neša žinią. Bet taip pat ir jūs kiekvienas esate ženklas, kuris liudija. O ką liudija? Šios dienos pirmasis skaitinys kalba apie du Dievo liudytojus, „du žibintuvus“, kurie liudija žmonėms tiesą: „Štai mano du liudytojai: jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys visos žemės Viešpaties akivaizdoje. Jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus“ (Apr 11, 3–5). Ugnis, einanti iš šių liudytojų burnos, tai – tiesa. Tiesa yra ginklas. Jūs labai gerai žinote, kad melas taip pat yra ginklas, propaganda yra ginklas, kuriuo siekiama suklaidinti, susilpninti, suvedžioti. Ar žinote, kas dažniausiai griebiasi šio ginklo? Tai – Šėtonas.

Tačiau jei melas yra ginklas, tai šis ginklas duoda tik laikiną pergalę – pergalę mūšyje, bet ne kare. Tikrąją pergalę, amžinąją pergalę, garantuoja vien buvimas tiesos pusėje. Pirmajame skaitinyje regime: Dievo, Tiesos, liudytojai yra nužudyti, palikti negyvi miesto aikštėje; blogiui leidžiama laikinai laimėti, jis turi istorijoje savo momentą, tačiau galutinė pergalė visada priklauso tiesai, nes tie, kurie yra tiesos pusėje, jie yra Dievo pusėje, o Jis nepralaimi. Tokia yra dvasinė tikrovė.

Bet tas pats galioja ir šiai regimai tikrovei. Kariuomenės istorijoje tą ypač liudija partizanų pavyzdys. Pagalvokite apie savo vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Juk buvo momentas, kai jo gyvenimas atrodė absoliutus pralaimėjimas, kai atrodė, kad melas tiesiog triumfuoja. Atrodė, kad Vanagas žuvo, kaip ir visa Lietuva. Tačiau Vanagas niekada neperėjo į melo pusę, o mes esame liudininkai, kad galiausiai jis laimėjo – galutinė pergalė visada yra tiesos pusėje.

Štai dėl ko popiežius Pranciškus ragino mus atsigręžti į savo šaknis: kad Lietuvos istorijoje išvystume, kaip kiekvieną kartą, kai atrodydavo, kad jau viskas, tai jau pralaimėjimas, padėtis beviltiška, mes nebeatsistosime, kiekvieną kartą ta blogio persvara būdavo laikina – ji netveria, melo sistemos neišsilaiko, po jų ateina atgimimas, prisikėlimas ir gyvenimo pergalė. Taip buvo praeityje, tas pats galioja ir šiandien, taip bus ir ateityje. Blogio pergalė visada yra laikina. Štai dėl ko „apsimoka“ būti tiesos pusėje – tai gali kainuoti mums gyvybę, bet ne gyvenimą. Žuvusieji tiesos pusėje yra amžinojo gyvenimo laimėtojai.

Jūs, kariai, gal net patys nesusimąstydami, liudijate kitiems šią tiesą savo gyvenimu – pasirinkimu būti tais, kurie gina Tėvynę ir artimą. Juk šiuo pasirinkimu Jūs tarsi skelbiate: galbūt mes žūsime, bet verta tą daryti, nes yra šventų dalykų ir tie, kurie miršta už šiuos šventus dalykus, jie nepralaimi. Pasiryžimu atiduoti gyvybę už Tėvynę ir artimą Jūs liudijate tikėjimą galutine gėrio pergale. Mūsų visuomenei yra būtina ne tik jūsų gynyba, bet ir jūsų liudijimas.

Jūs liudijate svetingumą ateičiai. Kai popiežius Pranciškus kreipėsi į Lietuvos žmones, vienas iš jo raginimų buvo išlaikyti svetingumą ateičiai. Jis kvietė išlaikyti mūsų tautai būdingą svetingumą svetimšaliui, svetingumą jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir neturtingiesiems, o galiausiai – svetingumą ateičiai. Kaip tai suprasti? Pažvelkite į save. Visas Jūsų darbas, kasdienės treniruotės, planavimas, visas sunkus šiandienos triūsas, nuovargis ir pastangos yra nukreiptos į ateitį. Ne tik ta prasme, kad Jūs mąstote apie ateitį, mąstote, kaip būti pasirengus, bet ta prasme, kad Jūs tikite ta ateitimi, tikite Lietuvos ateitimi, tikite, kad verta šiandien triūsti, nuvargti ir stengtis, verta todėl, kad ateitis turi prasmę, todėl, kad Lietuva turi ateitį. Štai kas yra tikrasis svetingumas ateičiai ir Jūs jį liudijate savo gyvenimu, savo pasirinkimu.

Ir Jūs duodate mūsų visuomenei dar vieną labai svarbią pamoką. Tikrasis svetingumas ateičiai yra konkretus. Turėti strategiją – štai kas yra svetingumas ateičiai. Tai ruoštis. Tai sunkiai dirbti. Tas, kuris nesiruošia ateičiai jau šiandien, jis nėra svetingas – kaip nėra svetingas tas, kuris, žinodamas, kad užsuks brangus draugas, net arbatos nepasivargina užkaisti. Būti svetingam ateičiai – tai ruoštis jai. Jūs žinote vieną svarbią taisyklę – jei nori taikos, ruoškis karui. Tačiau yra kita, dar svarbesnė taisyklė – jei nori gyventi, ruoškis mirčiai. Tai taisyklė, kuri veda į amžinąjį gyvenimą.

Ruoštis mirčiai – tai prisiminti, jog vieną dieną reikės peržengti šį slenkstį. Tai kiekvieną vakarą pasitikrinti: ar šiandieną aš stovėjau tiesos, kuriai priklauso galutinė pergalė, ar melo pusėje? Ne tik visuomenėje, bet ir savo širdyje. Ypač savo širdyje. Ruoštis mirčiai – tai gyventi tiesoje. Tai pažinti savo galutinį, giliausią tikslą, kuris yra – patirti amžinąją laimę Dievo Veido šviesoje. „Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38).

Broliai ir seserys, minint Lietuvos kariuomenės šimtmetį, aš linkiu Jums, kad atsirėmę į savo kilnių pirmtakų liudijimą, užantspauduotą jų gyvybės kaina, patys būtumėte tie, kurie liudija šiandienos Lietuvai svetingumą ateičiai, liudija gyvenimo vertę, tikėjimą tiesos ir gėrio pergale ir, svarbiausia, gebėjimą būti pasiruošus mirčiai – ne tik pasiruošus atiduoti savo gyvybę, bet dar labiau – pasiruošus įžengti į gyvenimą, į amžinąjį gyvenimą. Amen.