100-osios P. Eimučio žūties metinės

PRISIMINTAS KARIO SAVANORIO PRANO EIMUČIO ŽYGDARBIS

1919 m. kovo 18 d. Kaune prie „Metropolio“ viešbučio, gindamas nuo įsisiautėjusių vokiečių karių–spartakiečių viešbutyje apsistojusią JAV maitinimo komisiją, žuvo Kauno komendantinio bataliono karys savanoris Pranas Eimutis.

2019 m. kovo 18 d., minint Prano Eimučio žūties 100-ąsias metines, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkės dr. Aušros Jurevičiūtės, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialisto mjr. Donato Mazurkevičiaus, Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vado ats. kpt. Vytauto Žymančiaus, Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės vedėjo ats. plk. Gedimino Macijausko ir LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidento Stasio Ignatavičiaus iniciatyva buvo organizuotas renginių ciklas, kuris prasidėjo Šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno įgulos kapelionas mjr. Tomas Karklys, Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Į Kauno Eigulių kapines, kuriose buvo perlaidotas Pranas Eimutis (1919 m. kovo 20 d. Pranas Eimutis buvo iškilmingai palaidotas Kauno miesto Senosiose kapinėse, 1958 m., sovietinei valžiai naikinant šias kapines, nes jose buvo palaidoti Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais žuvę ar mirę Lietuvos kariai ir 1941 m. birželio 23–28 d. žuvę sukilimo prieš sovietinę okupaciją sukilėliai, P. Eimučio palaikai buvo perlaidoti Eigulių kapinėse) atvyko JAV ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Marcus Micheli, LŠS vadas plk. ltn. Gintaras Koryzna, KASP Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės savanoriai, vadovaujami S5 skyriaus viršininko kpt. Rimvydo Švedo, LDK Gedimino štabo bataliono kariai, Ariogalos (Pranas Eimutis gimė 1897 m. Ariogalos valsčiaus Rajinciškių kaime) ir Kauno Kovo 11-osios gimnazijų jaunieji šauliai bei moksleiviai, LKKSS Kauno skyriaus nariai, šauliai, miesto gyventojai. Prie kapo, grojant Lietuvos Karinių oro pajėgų orkestrui, susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną. DLK Gedimino štabo bataliono kariai padėjo Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Jono Vytauto Žuko vainiką, savo gėlėmis jaunąjį (P. Eimučiui buvo 22 m.) karžygį pagerbė LŠS vadas plk. ltn. G. Koryzna, Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vadas ats. kpt. V. Žymančius, nuo LKKSS gėles padėjo Kauno skyriaus pirmininkė dr. A. Jurevičiūtė, savo žemietį pagerbė ir Ariogalos gimnazijos auklėtiniai. Kauno įgulos kapelionato diakonas vyr. srž. Audrius Jesinskas sukalbėjo maldą už P. Eimutį ir papasakojo jo gyvenimo kelią. JAV ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius M. Micheli savo kalboje pabrėžė, kad jaunasis karys P. Eimutis buvo ištikimas duotai Lietuvos kario priesaikai ir nepagailėjo gyvybės, kad būtų įvykdyta jam paskirta užduotis – apsaugoti JAV misijos narius, padėkojo renginio organizatoriams ir atvykusiems pagerbti narsųjį karį. Jis pabrėžė, kad JAV yra Lietuvos draugė ne tik kaip NATO partnerė, bet ir visose bendradarbiavimo sferose. Eigulių kapinių tylą sudrumstė trys J. Vitkaus inžinerijos bataliono karių salvės už Lietuvą, Nepriklausomybės kovotojus ir Praną Eimutį.

Iš kapinių veiksmas persikėlė į P. Eimučio žūties vietą – prie buvusio „Metropolio“ viešbučio, ant kurio sienos kabo 1990 m. kovo 18 d. atidengta atminimo lenta. Prie lentos buvo padėtas kariuomenės vado vainikas, gėlių krepšelį nuo Kauno miesto savivaldybės padėjo vicemeras Simonas Kairys, buvo uždegtos žvakelės. LKKSS Kauno skyriaus pirmininkė dr. A. Jurevičiūtė savo kalboje renginio dalyvius nukėlė į šimto metų senumo įvykių sūkurį, kuomet žuvo P. Eimutis. Ariogalos gimnazijos direktorius Arvydas Starkus kalbėjo, kad gimnazijoje kiekviena klasė turi savo vardą (Nepriklausomybės kovų dalyvių, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių ir žymių partizanų) ir viena iš klasių pavadinta Prano Eimučio vardu. Vienas iš 1990 m. atminimo lentą atidengusių, tuometinis Šaulių sąjungos atsakingasis sekretorius Stasys Ignatavičius, prisiminė, kad prieš 29 metus jis drauge su Vytauto Didžiojo karo muziejaus istoriku (dabar šio muziejaus direktoriaus pavaduotojas) Arvydu Pociūnu ir tuometiniu Kauno komendantu (Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM direktorius, atsargos pulkininkas leitenantas) Virginijumi Vilkeliu, vos praėjus savaitei po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, atidengė šią lentą. Atidengiant šmirinėjo sovietiniai kareiviai, kurie piktais žvilgsniais varstė susirinkusius į lentos atidengimo ceremoniją. 1946 m. sovietinė valdžia nuplėšė nuo pastato sienos 1934 m. (minint žūties 15-ąsias metines) atidengtą marmurinę atminimo lentą, tačiau ši kabos amžinai.

Pasibaigus oficialiajai renginio daliai, mjr. D. Mazurkevičius pakvietė visus į Kauno įgulos karininkų ramovę į Lietuvos kariuomenės paruoštą kavos ir pabendravimo popietę, kurios metu kelias Lietuvos karių dainas atliko šauliai Juozas Janušaitis ir ltn. Dovydas Jokubauskis. Jaukioje Kunigaikščių menėje susirinkusieji galėjo pabendrauti su garbingu svečiu – JAV ambasados pirmuoju sekretoriumi, renginio organizatoriais, rūmų šeimininkais. Buvo prisiminta, kad kovose už Lietuvos laisvę yra žuvę ir JAV piliečiai – ltn. Samuelis Harisas (žuvo 1920 m. vasario 24 d. malšinant bolševikuojančių karių maištą), JAV lietuviai dalyvavo atvaduojant Klaipėdos kraštą ir vienas jų – Andrius Martus Klaipėdos atvadavimo operacijoje peršalo, susirgo plačių uždegimu ir mirė, Čikagoje gimusi Izabelė Vilimaitė-Stirna, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui galėjo pasitraukti į Vakarus, tačiau liko Lietuvoje ir žuvo 1952 metais. Garbingam svečiui ats. plk. G. Macijauskas parodė rūmų menes, esantį muziejų, papasakojo Kauno karininkų ramovės istoriją ir įteikė atminimo dovaną. Jis stebėjosi Ramovės grožiu ir išlaikytu istoriniu interjeru, pasirašė Garbės svečių knygoje.

Tenka pastebėti, kad per tokius istorinių įvykių paminėjimo renginius, užsimezga draugystė ne tik tarp bendraminčių, bet ir tarp valstybių. Baigiant šį rašinį, buvo gautas pranešimas, kad JAV ambasada Lietuvoje nuoširdžiai dėkoja renginio organizatoriams už iniciatyvą pagerbti už JAV interesus žuvusį Lietuvos karį ir šiltą ambasados pirmojo sekretoriaus ir darbuotojų sutikimą ir priėmimą.

Teksto autorius LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys IGNATAVIČIUS