Bendra deklaracija

Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais! (2 Kor 13,13).

1. Dievo Tėvo valia, iš kurios kyla visos dovanos, vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir padedant Šventajai Dvasiai užtarėjai, mes, popiežius Pranciškus ir Maskvos bei visos Rusios patriarchas Kirilas, šiandien susitikome Havanoje. Mes dėkojame Dievui, išaukštintam Trejybėje, už šį susitikimą, esantį pirmuoju istorijoje.

Mes su džiaugsmu susitikome kaip krikščioniško tikėjimo broliai, kurie susitinka vienas su kitu, kad „pasikalbėtų gyvu žodžiu“ (2 Jn 12), iš širdies į širdį, kad aptartų santykius tarp mūsų Bažnyčių, esmines tikinčiųjų problemas ir žmonių civilizacijos pažangos perspektyvas.

2. Mūsų broliškas susitikimas vyko Kuboje, kryžkelėje tarp šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų. Iš šios salos, tapusios „Naujojo pasaulio“ vilčių ir tragiškų XX amžiaus istorijos įvykių simboliu, skiriame savo žodžius visiems Lotynų Amerikos ir kitų žemynų žmonėms.

Tikras džiaugsmo šaltinis yra tai, kad krikščionių tikėjimas čia dinamiškai auga. Galingas Lotynų Amerikos religinis potencialas, amžių senumo krikščioniška tradicija, įkūnyta asmeninėje milijonų žmonių patirtyje, yra didingos šio regiono ateities pažadas.

3. Susitikdami toli nuo ilgalaikių „Senojo pasaulio“ nesutarimų, mes patiriame ypatingo skubumo poreikį katalikams ir ortodoksams, kurie yra pašaukti su romumu ir pagarba atsakyti kiekvienam apie mumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3,15), veikti bendrai.

4. Mes dėkojame Dievui už dovanas, gautas dėl Jo vienatinio Sūnaus atėjimo į pasaulį. Mes dalijamės ta pačia dvasine pirmojo krikščionybės tūkstantmečio Tradicija. Šios Tradicijos liudytojai yra Švenčiausioji Dievo Motina, Mergelė Marija, ir mūsų gerbiami šventieji. Jų gretose yra nesuskaičiuojama daugybė kankinių, kurie liudijo savo ištikimybę Kristui bei tapo „krikščionybės sėkla“.

5. Nepaisant šios bendros pirmųjų dešimties amžių Tradicijos, beveik tūkstantį metų katalikai ir ortodoksai negali džiaugtis bendryste Eucharistijoje. Mes esame suskaldyti žaizdų, kurias sukėlė seni ir pastarieji konfliktai, iš mūsų protėvių paveldėti skirtumai tame, kaip mes suprantame ir išreiškiame savo tikėjimą Dievu, vienatiniu trijuose Asmenyse – Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje. Mes kenčiame dėl vienybės praradimo, kilusio dėl padarinių žmogaus silpnybių ir nuodėmės, ir įvykusio nepaisant Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, maldos: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse.“ (Jn 17, 21).

6. Atmindami daugybės kliūčių egzistavimą, mes reiškiame viltį, kad mūsų susitikimas gali prisidėti prie Dievo trokštamos vienybės atkūrimo, už kurią meldėsi Kristus. Tegul mūsų susitikimas paskatina krikščionis visame pasaulyje su nauju užsidegimu melsti Viešpatį pilnos visų Jo mokinių vienybės. Pasaulyje, kuris trokšta ne tik mūsų žodžių, tačiau ir apčiuopiamų gestų, tegul šis susitikimas būna vilties ženklu visiems geros valios žmonėms!

7. Savo pasiryžime vykdyti viską, ko reikia, kad būtų įveikti istoriniai mūsų paveldėti skirtingumai, mes siekiame suvienyti savo pastangas liudyti Kristaus Gerąją Naujieną ir bendrą pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios paveldą kartu atsakydami į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Ortodoksai ir katalikai privalo vieningai liudyti tose srityse, kur tai yra įmanoma ir būtina. Žmonių civilizacija pasiekė epochinių pokyčių laikotarpį. Mūsų krikščioniška sąžinė ir mūsų ganytojiška atsakomybė verčia mus nelikti pasyvius iššūkių, reikalaujančių bendro atsako, akivaizdoje.

8. Mūsų žvilgsnis pirmiausia turi būti nukreiptas į tuos pasaulio regionus, kur krikščionys tampa persekiojimų aukomis. Daugelyje Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos valstybių ištisos mūsų brolių Kristuje šeimos, kaimai ir miestai yra visiškai sunaikinami. Jų bažnyčios yra barbariškai nusiaubiamos ir plešiamos, jų šventi objektai išniekinami, o paminklai griaunami. Su skausmu atkreipiame dėmesį į situaciją Sirijoje, Irake ir kitose Vidurio Rytų valstybėse. Atkreipiame dėmesį į masinį krikščionių egzodą iš žemių, kuriose jų tikėjimas buvo pačioje pradžioje paskleistas ir kuriose jie gyveno nuo apaštalų laikų kartu su kitomis religinėmis bendruomenėmis.

9. Mes raginame tarptautinę bendruomenę nedelsiant veikti tam, kad būtų sustabdytas tolimesnis krikščionių išvarymas iš Vidurio Rytų. Pakeldami savo balsą ginant persekiojamus krikščionis, mes siekiame išreikšti savo atjautą kančioms, kurias patiria kitų religinių tradicijų tikintieji, tapę pilietinių karų, chaoso, teroristų skleidžiamo smurto aukomis.

10. Smurtas Sirijoje ir Irake jau pasiglemžė tūkstančius aukų, be to, dar keli milijonai liko be pastogės ar būtiniausių išgyvenimui priemonių. Mes raginame tarptautinę bendruomenę siekti nutraukti smurtą bei terorizmą ir tuo pačiu metu per dialogą prisidėti prie greito grįžimo prie pilietinės taikos. Nukentėjusiems gyventojams ir kaimyninėse šalyse saugumo ieškantiems pabėgėliams turi būti užtikrinta plataus masto humanitarinė pagalba.

Mes raginame visus, kurių įtaka gali būti pasitelkta siekiant pagrobtųjų, tarp kurių yra ir 2013 metais pagrobti Alepo metropolitai Paulius bei Jonas Ibrahimas, dėti visas pastangas, kad būtų užtikrintas neatidėliotas jų išlaisvinimas.

11. Mes kreipiame savo maldas į Kristų, pasaulio atpirkėją, melsdami jo taikos sugrąžinimo Vidurio Rytams, „teisumo vaisiui“ (Iz 32, 17), kad būtų sustiprintas broliškas skirtingų gyventojų grupių, Bažnyčių ir religijų sugyvenimas, o pabėgėliams būtų leista grįžti namo, kad žaizdos užgytų, o nužudytųjų nekaltųjų sielos ilsėtųsi ramybėje.

Mes karštai kreipiamės į visas puses, kurios gali būti įsitraukusios į konfliktus, pademonstruoti gerą valią ir sėsti prie derybų stalo. Tuo pačiu metu tarptautinė bendruomenė privalo imtis visų įmanomų pastangų bendromis, koordinuotomis pastangomis nutraukti terorizmą. Mes raginame visas kovoje su terorizmu dalyvaujančias valstybes veikti atskingai ir išmintingai. Mes skatiname visus krikščionis ir visus tikinčiuosius Dievą karštai melsti Kūrėją saugoti savo kūriniją nuo sunaikinimo ir neleisti kilti naujam pasauliniam karui. Tam, kad būtų užtikrinta tvirta ir tvari taika, privalu imtis atitinkamų pastangų iš naujo atrasti mus vienijančias bendras vertybes, paremtas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gerąja Naujiena.

12. Mes lenkiamės prieš kankinystę tų, kurie savo pačių gyvybės sąskaita liudijo Evangelijos tiesą verčiau rinkdamiesi mirtį, o ne Kristaus atsižadėjimą. Mes tikime, kad šie mūsų laikų kankiniai, kurie priklauso skirtingoms bažnyčiomis, tačiau kurie yra vieningi savo bendroje kančioje, yra įpareigojimas krikščionių vienybei. Tai jums, kurie kenčiate vardan Kristaus, yra skirti apaštalo žodžiai: „Mylimieji … džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“ (1 Pt 4, 12-13).

13. Tarpreliginis dialogas yra būtinas mūsų nerimą keliantiems laikams. Skirtumai kaip suprantamos religinės tiesos neturi tapti kliūtimi skirtingų tikėjimų žmonėms gyventi taikoje ir harmonijoje. Mūsų dabartiniame kontekste religiniai lyderiai turi ypatingą atsakomybę ugdyti savo tikinčiuosius tokioje dvasioje, kuri yra pagarbi įsitikinimams priklausančiųjų kitoms religinėms tradicijoms. Bandymai teisinti nusikalstamus veiksmus religiniais šūkiais yra visiškai nepriimtini. Dievo vardu negali būti vykdomas joks nusikaltimas, „nes Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Kot 14, 33).

14. Patvirtindami esminę religijos laisvės vertę, mes dėkojame Dievui už dabartinį beprecedentį krikščionių tikėjimo atsinaujinimą Rusijoje, o taip pat daugelyje kitų Rytų Europos valstybių, kuriose anksčiau dešimtmečius dominavo ateistiniai režimai. Šiandien karingo ateizmo pančiai yra sutraukyti ir daugelyje vietų krikščionys gali laisvai išpažinti savo tikėjimą. Per paskutinį ketvirtį amžiaus buvo pastatyta tūkstančiai naujų bažnyčių, o taip pat šimtai vienuolynų ir teologinių institucijų. Krikščionių bendruomenės atlieka ženklius darbus labdaros ir socialinės veiklos srityse teikdami diversifikuotą pagalbą stokojantiesiems. Ortodoksai ir katalikai dažnai darbuojasi draugėje. Liudydami Evangelijos vertybes jie patvirtina bendrų dvasinių žmonijos sugyvenimo pamatų egzistavimą.

15. Tuo pačiu metu mes esame sunerimę dėl situacijos, kai daugelyje šalių krikščionys vis labiau susiduria su religinių laisvių apribojimu, su apribojimu teisės liudyti savo įsitikinimus ir gyventi remiantis jais. Mes ypač pastebime kai kurių valstybių transformaciją į sekuliarias visuomenes, atitolusias nuo visų užuominų į Dievą ir Jo tiesą, ir tai kelia didžiulį pavojų religijos laisvei. Mums nerimą kelia dabartinis krikščionių teisių apribojimas, jei ne jų atvira diskriminacija, kai tam tikros politinės jėgos, besivadovaudamos dažnai labai agresyvia sekuliaristine ideologija, siekia nustumti juos į viešojo gyvenimo paribius.

16. Europos integracijos procesas, prasidėjęs po amžius trukusių krauju persunktų konfliktų, daugelio buvo sutiktas su viltimi kaip taikos ir saugumo garantas. Nepaisant to, mes raginame likti budriems prieš integraciją, kuri neturi pagarbos religinėms tapatybėms. Likdami atviri kitų religijų indėliui į mūsų civilizaciją, reiškiame įsitikinimą, kad Europa privalo likti ištikima savo krikščioniškoms šaknims. Mes raginame Rytų ir Vakarų Europos krikščionis susivienyti bendram Kristaus ir Evangelijos liudijimui tam, kad Europa galėtų išsaugoti savo sielą, suformuotą dviejų tūkstančių metų krikščioniškos tradicijos.

17. Mūsų žvilgsnis taip pat krypsta į tuos, kurie susiduria su rimtais sunkumais, kurie gyvena žiauriame stygiuje ir skurde, kai tuo tarpu žmonijos materialinė gerovė auga. Negalime likti abejingi milijonų migrantų ir pabėgėlių, besibeldžiančių į turtingų valstybių duris, likimams. Įžūlus kai kurių labiau išsivysčiusių valstybių vartotojiškumas palaipsniui eikvoja mūsų planetos išteklius. Auganti nelygybė paskirstant materialines gėrybes padidina iškilusios tarptautinės tvarkos neteisingumo jausmą.

18. Krikščionių Bažnyčios yra pašauktos ginti teisingumo reikalavimus, pagarbą žmonių tradicijoms ir autentišką solidarumą atžvilgiu tų, kurie kenčia. Mes, krikščionys, negalime pamiršti, kad „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27-29).

19. Šeima yra natūralaus žmogaus bei visuomenės gyvenimo epicentras. Mes esame sunerimę dėl šeimos krizės daugelyje valstybių. Ortodoksai ir katalikai dalijasi ta pačia šeimos samprata ir yra pakviesti liudyti, kad tai yra kelias į šventumą, liudyti savo ištikimybę sutuoktiniams savo abipusėje sąveikoje, savo atvirumą dauginimuisi ir vaikų auginimui, solidarumą tarp kartų ir pagarbą silpniausiems.

20. Šeima yra paremta santuoka, aktu laisvai dovanojamos ir ištikimos meilės tarp vyro ir moters. Meilė sutvirtina jų sąjungą ir moko priimti vienas kitą kaip dovaną. Santuoka yra meilės bei ištikimybės mokykla. Mes apgailestaujame, kad kitos sugyvenimo formos buvo sulygintos su šia sąjunga, kai tuo tarpu biblinės tradicijos pašventinta tėvystės ir motinystės kaip skirtingų vyro bei moters pašaukimų santuokoje samprata yra stumiama iš viešosios erdvės.

21. Mes raginame visus gerbti neliačiamą teisę į gyvybę. Milijonams yra atimama teisė gimti šiame pasaulyje. Negimusiųjų kraujas šaukiasi Dievo (pal. Pr 4, 10).

Taip vadinamos eutanazijos iškilimas verčia senolius ir neįgaliuosius pradėti jaustis taip tarsi jie būtų našta savo šeimoms ir visuomenei apskritai.

Mes taip pat esame sunerimę dėl biomedicininės reprodukcijos technologijos vystymo, nes manipuliacija žmogaus gyvybe yra išpuolis prieš pačius žmogaus egzistencijos, sukurtos pagal Dievo atvaizdą, pamatus. Mes manome, kad mūsų pareiga yra priminti krikščioniškų moralinių principų nekintamumą, paremtą pagarba kiekvieno asmens, pašaukto būti pagal Kūrėjo planą, orumui.

22. Šiandien išskirtiniu būdu mes kreipiamės į jaunus krikščionis. Jūs, jauni žmonės, turite užduotį nepaslėpti savo talentų žemėje, (pal. Mt 25, 25), tačiau panaudoti visus Dievo dovanotus gebėjimus Kristaus tiesai pasaulyje patvirtini ir savo gyvenimais įkūnyti evangelinį priesaką mylėti Dievą ir savo artimą. Nebijokite plaukti prieš srovę gindami Dievo tiesą, kuriai šiandieninės sekuliarios normos toli gražu ne visada paklūsta.

23. Dievas myli kiekvieną iš jūsų ir tikisi, kad būsite jo mokiniai bei apaštalai. Būkite pasaulio šviesa, kad esantys šalia jūsų galėtų regėti jūsų gerus darbus ir šlovinti jūsų dangiškąjį Tėvą (pal. Mt 5, 14–16). Auginkite savo vaikus krikščioniškajame tikėjime perduodami jiems neįkainojamą tikėjimo perlą (pal. Mt 13, 46), kurį gavote iš savo tėvų ir protėvių. Atminkite, kad „iš tiesų esate brangiai nupirkti“ (1 Kor 6, 20) – Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus.

24. Ortodoksai ir katalikai yra vieningi ne tik savo bendra pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios Tradicija, tačiau ir misija skelbti Gerąją Kristaus Naujieną šiandien. Ši misija apima abipusę pagarbą krikščionių bendruomenių nariams ir atmeta bet kokią prozelitizmo formą.

Mes esame ne varžovai, o broliai, ir šis suvokimas privalo kreipti mūsų bendrus veiksmus įskaitant ir tuos nukreiptus į išorės pasaulį. Mes raginame katalikus ir ortodoksus visose šalyse mokytis gyventi kartu taikoje ir meilėje bei būti „tarpusavyje vienos minties“ (Rom 15, 5).

Dėl to negali būti priimtina, kad išdavikiškos priemonės būtų pasitelkiamos kurstant tikinčiuosius pereiti iš vienos Bažnyčios į kitą taip paneigiant jų religijos laisvę ir tradicijas. Mes esame pašaukti praktikoje pritaikyti apaštalo Paulius priesaką: „Be to, maniau esant garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų“ (Rom 15, 20).

25. Viliamės, kad mūsų susitikimas taip pat prisidės prie susitaikinimo visur, kur tik egzistuoja įtampa tarp graikų apeigų katalikų ir ortodoksų. Šiandien akivaizdu, kad praeities „unitizmo“ metodas, suprastas kaip vienos bendruomenės sąjunga su kita atsiskiriant nuo savosios Bažnyčios, nėra tas kelias vienybei atkurti. Nepaisant to, bažnytinės bendruomenės, kurios iškilo šiomis istorinėmis aplinkybėmis turi teisę egzistuoti ir vykdyti viską, kas reikalinga tam, kad būtų patenkinti tikinčiųjų dvasiniai poreikiai tuo pačiu metu siekiant gyventi taikoje su savo kaimynais. Ortodoksams ir graikų katalikams reikia susitaikinimo ir abipusiai priimtinų sugyvenimo formų.

26. Mes apgailestaujame dėl smurto Ukrainoje, kuris jau pareikalavo daugybės aukų, sukelė gausybę žaizdų taikiems gyventojams ir įstūmė visuomenę į gilią ekonominę bei humanitarinę krizę. Mes raginame visas į konfliktą įsitraukusias puses vadovautis išmintimi, siekti socialinio solidarumo ir veiksmų, nukreiptų į taikos kūrimą. Mes kviečiame savo Bažnyčias Ukrainoje darbuotis vardan socialinės harmonijos, susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje ir neremti jokio tolimesnio konflikto vystymosi.

27. Viliamės, kad ortodoksų tikinčiųjų schizma Ukrainoje gali būti įveikta remiantis egzistuojančiomis kanoninėmis normomis tam, kad visi ortodoksai Ukrainoje galėtų gyventi taikoje ir harmonijoje, ir kad katalikų bendruomenės šalyje galėtų prie to prisidėti taip, kad mūsų krikščioniška brolystė būtų vis labiau akivaizdi.

28. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris yra daugiaformis, tačiau kartu suvienytas bendro likimo, katalikai ir ortodoksai yra raginami broliškai darbuotis skelbiant Gerąją atpirkimo naujieną, liudyti kartu moralinį asmens orumą ir autentišką laisvę, kad „pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Šis pasaulis, kuriame vis labiau nyksta dvasinės žmogaus egzistencijos atramos, laukia iš mūsų įtikinančio krikščioniško liudijimo visose asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sferose. Nemaža dalimi žmonijos ateitis priklausys nuo mūsų gebėjimų bendrai liudyti tiesos Dvasią šiais sudėtingais laikais.

29. Lai mūsų tvirtą Dievo tiesos ir Gerosios atpirkimo naujienos liudijimą palaiko Jėzus Kristus, mūsų Viešpats ir Atpirkėjas, kuris sustiprina mus ištikimu pažadu: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“

Kristus yra džiaugsmo ir vilties šaltinis. Tikėjimas Juo perkeičia žmogaus gyvenimą, pripildo jį prasmės. Tai yra įsitikinimas, gimęs iš patirties visų tų, apie kuriuos Petras atsiliepia savo žodžiais: „Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Pt 2, 10).

30. Su malonės pripildytu dėkingumo už tarpusavio supratingumo dovaną, pademonstruotą mūsų susitikimo metu, jausmu leisk mums su viltimi gręžtis į Švenčiausiąją Dievo Motiną, kreipiantis į ją šios senovinės maldos žodžiais: „Mes siekiame prieglobsčio po tavuoju gailestingumu, Švenčiausioji Dievo Motina.“ Tegul palaimintoji Mergelė Marija per savo užtarimą paskatina brolystę visų ją garbinančiųjų gretose, kad jie vėl susivienytų Dievo numatytu laiku, vienos Dievo tautos taikoje ir harmonijoje, vardan Švenčiausiosios ir nedalomos Trejybės šlovės!

Pranciškus, Romos vyskupas

Kirilas, Maskvos ir visos Rusios patriarchas

Parengė Donatas Puslys

Bernardinai.lt