Popiežiaus Pranciškaus žinia 29-osios Pasaulinės ligonių dienos proga (2021 m.)

 

„Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8) 

Pasitikėjimo santykis kaip rūpinimosi ligoniais pagrindas

Brangūs broliai ir seserys,

29-osios Pasaulinės ligonių dienos minėjimas 2021 m. vasario 11-ąją, Lurdo Švč. Mergelės Marijos liturginio minėjimo dieną, yra tinkama proga atkreipti ypatingą dėmesį į ligonius, taip pat jais besirūpinančiuosius tiek sveikatos apsaugos institucijose, tiek šeimose ar bendruomenėse. Mąstau ypač apie tuos, kurie visame pasaulyje kenčia dėl koronaviruso pandemijos padarinių. Visiems, ypač vargingiausiems ir esantiems visuomenės paribiuose, reiškiu dvasinį artumą ir patikinu, kad Bažnyčia juos myli ir jais rūpinasi.

1. Šios Pasaulinės dienos tema kyla iš Evangelijos ištraukos, kur Jėzus kritikuoja veidmainius, kurie kalba, bet nedaro (plg. Mt 23, 1–12). Kai tikėjimas paverčiamas vien nevaisingu žaidimu žodžiais, nesiejamas su kito žmogaus istorija bei poreikiais, tuomet stinga sąryšio tarp išpažįstamo ir realiai išgyvenamo tikėjimo. Tai rimta grėsmė; todėl Jėzus pasitelkia stiprius žodžius, įspėdamas dėl pavojaus, kai žmogus paverčia stabu save patį. Jis sako: „Turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai“ (8 eil.).

Jėzaus nukreipta kritika į tuos, kurie „kalba bet nedaro“ (3 eil.), yra išganinga visada ir visiems, nes niekas nėra atsparus veidmainystės blogiui; tai didžiulis blogis, trukdantis mums skleistis kaip vienintelio Tėvo vaikams, pašauktiems gyventi visuotinėje brolybėje. 

Jėzus rodo veidmainystei visiškai priešingą elgsenos pavyzdį mūsų brolių ar seserų poreikių akivaizdoje. Jis siūlo sustoti, išklausyti, užmegzti tiesioginį ir asmeninį santykį su kitu žmogumi, pajausti jam ar jai empatiją bei užuojautą, leistis paliečiamam kito kančios, kad įsipareigotume jam patarnauti (plg. Lk 10, 30–35). 

2. Ligos patirtis leidžia mums pajusti savo pažeidžiamumą, o drauge ir įgimtą kitų žmonių poreikį. Vis aiškesnė tampa mūsų kaip kūrinių būklė ir akivaizdžiai išgyvename savo priklausomybę nuo Dievo. Kai sergame, mūsų protus ir širdis persmelkia netikrumas, baimė, o kartais net sąmyšis; atsiduriame bejėgiškumo situacijoje, kadangi mūsų sveikata nepriklauso nuo mūsų gebėjimų ar mūsų „rūpesčio“ (plg. Mt 6, 27).

Liga verčia užduoti prasmės klausimą, kuris tikėjimu adresuojamas Dievui: tuo klausimu ieškome naujo būties prasmingumo ar naujos krypties, ir kai kada ne iš karto pavyksta rasti atsakymą. Šiose varginančiose paieškose ne visada įstengia padėti mūsų bičiuliai ar šeimos nariai.

Šiuo atžvilgiu pamokoma yra biblinė Jobo figūra. Jo žmona ir bičiuliai neįstengia būti drauge jo nelaimėje; priešingai, jie kaltina jį, tuo dar sustiprindami jo vienišumą ir sumaištį. Jobas nugrimzta į apleistumo ir nesupratimo būseną. Tačiau būtent dėl to kraštutinio trapumo, Jobui atmetus bet kokią veidmainystę ir renkantis atvirumo kelią Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu, jo atkaklus šauksmas pasiekia Dievą, kuris galiausiai atsiliepia, atverdamas prieš jį naują perspektyvą. Jis patvirtina, kad Jobo kentėjimas nėra bausmė; tai nėra nutolimo nuo Dievo ar jo abejingumo ženklas. Todėl iš sužeistos ir išgydytos Jobo širdies kyla pulsuojantis ir jaudinantis Viešpačiui skirtas pareiškimas: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5).

3. Liga visada turi veidą, ir ne vieną: jos veidas yra kiekvieno ligonio, taip pat tų žmonių, kurių nepaisoma, kurie jaučiasi atmesti, socialinio neteisingumo aukos, kurioms visuomenė negarantuoja pamatinių teisių (plg. Enciklika Fratelli tutti, 22). Dabartinė pandemija atskleidė daugybę trūkumų sveikatos apsaugos sistemose, taip pat teikiant ligoniams pagalbą. Seniems žmonėms, silpniausiems ir pažeidžiamiausiems ne visada užtikrinama prieiga prie sveikatos apsaugos, pagalba ne visuomet teikiama laikantis teisingumo. Tai priklauso nuo politinių sprendimų, išteklių administravimo būdo ir atsakingų pareigūnų angažavimosi. Investuoti lėšas į ligonių slaugą ir pagalbą jiems yra prioritetas, susijęs su principu, jog sveikata yra pirmaeilis bendrasis gėris. Tuo pat metu pandemija išryškino sveikatos apsaugos darbuotojų, savanorių, darbininkų, kunigų, vienuolių atsidavimą ir didžiadvasiškumą: jie profesionaliai, pasiaukodami, atsakingai ir rodydami artimo meilę teikė pagalbą, rūpinosi, slaugė, guodė ir tarnavo daugeliui ligonių bei jų šeimų. Tai tyli daugybė vyrų ir moterų, apsisprendusių žvelgti į tuos veidus, pasirūpinti pacientų žaizdomis, nes jie jautėsi esą jiems artimi dėl bendro priklausymo žmonijos šeimai. 

Artumas yra tikrai brangus balzamas, teikiantis paramą ir paguodą tiems, kurie kenčia ligoje. Būdami krikščionys artumą išgyvename kaip Jėzaus Kristaus, Gerojo Samariečio, meilės išraišką: jis užjausdamas tampa artimas kiekvienam nuodėmės sužeistam žmogui. Šventosios Dvasios veikimu vienydamiesi su juo esame pašaukti būti gailestingi kaip Tėvas ir mylėti ypač sergančius, silpnuosius ir kenčiančius brolius (plg. Jn 13, 34–35). Tą artumą išgyvename ne tik asmeniškai, bet ir bendruomeniškai: broliška meilė Kristuje suburia bendruomenę, kuri geba gydyti, nė vieno neapleidžia, bendruomenę, kuri įtraukia ir priima, ypač pačius silpniausius. 

Čia norėčiau priminti, koks reikšmingas broliškas solidarumas, konkrečiai besireiškiantis per tarnavimą ir galintis įgyti įvairių pavidalų, kurie visi orientuoti į artimo palaikymą. „Tarnauti reiškia rūpintis silpnaisiais mūsų šeimose, mūsų visuomenėje, mūsų tautoje“ (Homilija Havanoje, 2015 m. rugsėjo 20 d.). Taip įsipareigodamas, konkretaus silpniausiųjų žvilgsnio akistatoje kiekvienas gali „palikti nuošalyje savo troškimus, lūkesčius, siekius, norą būti visagaliam.Tarnavimas visuomet žvelgia į brolio veidą, paliečia jo kūną, jaučia jo artumą, o kai kuriais atvejais net jį „pakenčia“ ir siekia brolį ugdyti. Todėl tarnavimas niekuomet nėra ideologinis, nes tarnaujama ne idėjoms, bet žmonėms“ (ten pat).

4. Geram gydymui esmingai svarbus santykio aspektas, nes jo dėka įmanomas visuminis požiūris į ligonį. Jei atsižvelgiama į šį aspektą, gydytojams, slaugytojams, specialistams ir savanoriams yra lengviau rūpintis kenčiančiais ir lydėti juos gijimo procese. Tai vyksta per pasitikėjimu grindžiamą tarpasmeninį santykį (Nauja sveikatos apsaugos darbuotojų chartija [2016], 4). Reikia sudaryti paktą tarp tų, kuriems reikia slaugos, ir tų, kurie jais rūpinasi; šis paktas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba, nuoširdumu ir atvirumu, siekiant įveikti bet kokias gynybines užtvaras, kad ligonio orumas būtų dėmesio centre, kad būtų saugomas sveikatos apsaugos darbuotojų profesionalumas ir palaikomi geri santykiai su pacientų šeimomis.

Santykį su ligoniu gaivina būtent Kristaus meilėje glūdinti neišsemiama motyvacijos ir jėgos versmė: per tūkstantmetę istoriją tai liudija vyrai ir moterys, tapę šventaisiais per tarnavimą ligoniams. Iš Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinio kyla ta meilė, kuri gali suteikti tikrąją prasmę tiek paciento, tiek juo besirūpinančių situacijai. Apie tai daug kartų liudija Evangelija, parodydama, jog Jėzaus įvykdyti išgydymai yra ne maginiai gestai, bet visuomet  susitikimo ir tarpasmeninio santykio vaisius, kai Jėzaus duodama Dievo dovana atitinka ją priimančio žmogaus tikėjimo atsaką; tai apibendrina Jėzaus dažnai kartojami žodžiai: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo.“

5. Brangūs broliai ir seserys, Jėzaus mokiniams paliktas meilės įsakymas konkrečiai įgyvendinamas taip pat per santykį su ligoniais. Visuomenė yra tuo žmoniškesnė, kuo labiau geba pasirūpinti savo silpnais ir kenčiančiais nariais, ir tai daro veiksmingai gaivinama broliškos meilės. Siekime šio tikslo ir padarykime, kad niekas neliktų vienišas, nesijaustų atmestas ar apleistas.

Pavedu Marijai, Gailestingumo Motinai ir Ligonių Sveikatai, visus ligonius, sveikatos apsaugos darbuotojus ir visus tuos, kurie rūpinasi kenčiančiaisiais. Tegul ji iš Lurdo grotos ir iš daugybės pasaulyje jai dedikuotų šventovių palaiko mūsų tikėjimą ir mūsų viltį, tepadeda ji mums rūpintis vienas kitu su broliška meile. Visiems ir kiekvienam iš visos širdies teikiu palaiminimą.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2020 m. gruodžio 20 d., IV Advento sekmadienis

Pranciškus