Šv. Jonas Marija Vianėjus

Rugpjūčio 4 dieną, liturginis kalendorius mini šventąjį Joną Mariją Vianėjų – didį kunigą, uolų sielų ganytoją ir nuodėmklausį.

Jonas Marija Vianėjus gimė mažame pietrytinės Prancūzijos Dardilly kaime 1786 metų gegužės 8 dieną, neturtingų valstiečių šeimoje. Vaikystę praleido ganydamas galvijus. Rašto pramoko būdamas jau septyniolikos metų, tačiau nuo pat vaikystės atmintinai mokėjo pamaldžios motinos išmokytas maldas. Iki kunigystės šventimų jam teko nueiti nelengvą kelią, kupiną visokių kliūčių ir nesusipratimų. No­rė­jo tap­ti ku­ni­gu, ta­čiau moks­lai jam bu­vo sun­kiai įkan­da­mi. Kny­gų jis im­da­vo­si taip at­kak­liai ir už­si­spy­rė­liš­kai tar­si koks kal­nie­tis, ta­čiau kai teks­te pra­si­dė­da­vo fi­lo­so­fi­niai sam­pro­ta­vi­mai, jam tar­si ko­kia mig­la už­tem­dy­da­vo pro­tą. Nie­kas ne­bū­tų la­ži­nę­sis nė iš su­di­lu­sio ska­ti­ko dėl šio ne­ran­gaus jau­nuo­lio, ku­ris lan­kė aba­to Bei­lio (Bel­ley) mo­kyk­lą Eku­ly­je (Ecul­ly). Aba­tas Bei­lis dau­ge­lį kar­tų no­rė­jo jam pa­sa­ky­ti: „Vai­ke­li, šie moks­lai ne tau. Su­si­rask ko­kį ama­tą ir to­liau my­lėk Die­vą.“ Ta­čiau jau­di­nan­tis jau­nuo­lio at­kak­lu­mas, jo gi­lus pa­mal­du­mas aba­tą kas­kart pri­vers­da­vo dar luk­tel­ti. Išmintingi ugdytojai sugebėjo dėmesį skirti ne vien ribotiems žmogiškiems sugebėjimas, bet visų pirma iš jo spindinčiam nepaprastam šventumui. Po abejonių, ašarų, daugybės nesėkmių, jau būdamas 29 metų kunigas Vianėjus aukojo pirmąsias Mišias.  Tai įvy­ko 1815 m. rug­pjū­čio 13 d., pra­ėjus die­nai po Va­ter­lo mū­šio. Bet šis is­to­ri­nis nu­kry­pi­mas nie­kaip ne­su­si­jęs su šiuo nuo­lan­kiu kai­mo ku­ni­gu, ku­riam bu­vo duo­tas tik lei­di­mas au­ko­ti šv. Mi­šias, bet ne klau­sy­ti iš­pa­žin­čių, nes per mo­ra­li­nės te­olo­gi­jos eg­za­mi­ną jis taip su­si­kir­to, jog vy­res­nie­ji pa­lai­kė di­de­liu pa­vo­ju­mi ti­kin­tie­siems leis­ti jam sės­tis į klau­syk­lą. Keis­tas li­ki­mas te­ko tam, prie ku­rio, jam ga­vus vy­res­nių­jų su­ti­ki­mą šven­ti­mams, nu­tįs il­giau­sios pas jį at­lik­ti iš­pa­žin­tį pra­šan­čių at­gai­lau­to­jų ei­lės.

Aba­tas Bei­lis, ne­no­rė­da­mas ne­pa­ty­ru­sio jau­no ku­ni­gė­lio iš kar­to įstum­ti į cha­o­tiš­ką gy­ve­ni­mą, pa­no­ro pa­lai­ky­ti jį prie sa­vęs. Ku­ni­gas Via­nė­jus prie jo pa­si­li­ko ke­le­tą me­tų, ku­rie jo dva­si­nei rai­dai bu­vo be ga­lo ver­tin­gi ir lei­do įgy­ti pa­tir­ties, rei­ka­lin­gos ne­leng­va­me ku­ni­go dar­be. Šiai prak­ti­kai bai­gian­tis, vy­res­nie­ji, ma­ny­da­mi, kad jis jau ge­ba žings­niuo­ti sa­vo pa­ties ko­jo­mis, pa­sky­rė jį ka­pe­lio­nu į Ar­są, ne­di­de­lį var­gin­gą kai­me­lį Dom­bes aukš­tu­mo­je, su kiek dau­giau nei dviem šim­tais gy­ven­to­jų, su­si­kim­šu­sių na­me­liuo­se šiau­di­niais sto­gais.

Ku­ni­gas Via­nė­jus (jam ta­da bu­vo tris­de­šimt dve­ji) sa­vo pa­sky­ri­mo vie­tą vie­ną žie­mos die­ną pa­sie­kė pės­čio­mis, pur­vi­nais su­kly­pu­siais ba­tais ir ant pe­čių ne­ši­nas kup­ri­ne. Tais lai­kais to­kiuo­se kai­me­liuo­se kaip Ar­sas grį­žu­sie­ji iš re­vo­liu­ci­nių bei Na­po­le­o­no ka­ro žy­gių at­vi­rai ro­dė abe­jin­gu­mą re­li­gi­niams da­ly­kams. To­dėl, kai pir­mą­jį ry­tą ati­da­rė baž­ny­čios du­ris, ją ra­do pus­tuš­tę ir taip bu­vo ir ki­tą die­ną, ir pir­mą­jį, ir ki­tus sek­ma­die­nius...

Jau­na­sis kai­mo kle­bo­nas ne­nu­si­mi­nė ir ne­li­po į sa­kyk­lą bar­ti ne­ti­kin­čių pa­ra­pi­jie­čių. Jis tei­kė pir­me­ny­bę ne tuš­čioms kal­boms, o są­ži­nin­go gy­ve­ni­mo, dar­bo, ne­tur­to, mal­dos, pas­nin­ko ir at­gai­los pa­vyzdžiui. Taip po kiek lai­ko jį at­vi­rai ig­no­ra­vę pa­ra­pi­jie­čiai su­pra­to, jog tarp jų gy­ve­na žmo­gus, ku­ris ne­juo­kau­ja, ku­ris ti­ki Evan­ge­li­ja iš tie­sų, ir tai įro­do dar­bais.

Pa­ma­žu baž­ny­čia ėmė pil­nė­ti, o pas­kui jo­je jau ne­be­pa­kak­da­vo vie­tos su­tal­pin­ti vi­siems ti­kin­tie­siems, ku­rie sek­ma­die­niais su­si­rink­da­vo į šv. Mi­šias, ar­ba tiems, ku­rie pa­pras­to­mis die­no­mis stum­dy­da­vo­si ei­lė­je prie jo klau­syk­los. Dau­ge­lis at­vyk­da­vo ir iš sve­tur: juos trau­kė gar­sas apie šio ku­ni­go pa­vyz­di­nį gy­ve­ni­mą ir jo be­ga­li­nį reik­lu­mą sau pa­čiam ir ki­tiems.

Sa­vo, ži­no­ma ne moks­liš­kuo­se, ta­čiau aist­rin­guo­se pa­moks­luo­se jis su di­de­liu su­si­rū­pi­ni­mu, kaip tais lai­kais bu­vo po­pu­lia­ru, kal­bė­da­vo apie bai­sius tik­ro­vės da­ly­kus: mir­tį, pra­ga­rą, baus­mes, tuo su­krės­da­mas klau­sy­to­jus, pa­pras­tus žmo­nes, ir pa­ska­tin­da­mas juos at­gai­lau­ti bei keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ta­čiau jo griež­tu­mą švel­nin­da­vo be­ga­li­nis ge­ru­mas ir dos­nu­mas. Jis ne­tu­rė­jo nie­ko, tik dra­bu­žius, ku­riuos dė­vė­jo, ta­čiau, jei­gu su­tik­da­vo ko­kį ne­lai­mė­lį, ku­rio ba­tai bu­vo la­biau su­ply­šę nei jo, iš kar­to pa­siū­ly­da­vo mai­ny­tis. Kar­tą jis pa­si­kei­tė net ir kel­nė­mis, sa­vą­sias nu­si­mo­vė už gy­va­tvorės.

Žodžiu, Ar­se ir jo apy­lin­kė­se ne­la­ba­sis ne­be­ra­do nei vie­nos au­kos, to­dėl, kaip pa­sa­ko­ja pir­mie­ji biog­ra­fai, įtū­žo taip, jog varg­šo kle­bo­no, kan­kin­da­mas jį ir die­ną ir nak­tį, gy­ve­ni­mą pa­ver­tė ne­be­pa­ken­čia­mu.

Ne­pai­sant be­ga­li­nio nuo­var­gio dėl ne­si­bai­gian­čių ko­vų ir kan­čios, dėl dva­si­nių prieš­ta­ra­vi­mų, ku­riuos jam kė­lė stip­rus to­bu­lu­mo troš­ki­mas, šven­ta­sis kai­mo kle­bo­nas su­ge­bė­da­vo kas­dien dvy­li­ka ar net ke­tu­rio­li­ka va­lan­dų iš­bū­ti klau­syk­lo­je, – o tai jį nu­a­li­no tiek fi­ziš­kai, tiek ir dva­siš­kai. Kar­tą no­rė­da­mas iš­veng­ti ap­link jį be­si­spie­čian­čios mi­nios ir dar ne vi­siš­kai pa­svei­kęs nuo sun­kios li­gos, ku­ri jį vos ne­pri­ve­dė prie mir­ties, jis pa­bė­go iš Ar­so ir pri­sig­lau­dė sa­vo gim­ta­ja­me kai­me. Ta­čiau vėl tu­rė­jo grįž­ti į pa­ra­pi­ją, pa­mirš­ti sa­vo pa­ties var­gus ir su­si­tai­ky­ti su min­ti­mi, jog yra sa­vo baž­ny­čios ir sa­vo klau­syk­los „ka­li­nys“.

Fi­ziš­kai iš­se­kęs jis mi­rė 1859 m. rug­pjū­čio 4 d. bū­da­mas sep­ty­nias­de­šimt tre­jų me­tų. 1925 me­tais Pi­jus XI jį pa­skel­bė šven­tuo­ju, o 1929 me­tais – visų pasaulio klebonų ypatinguoju globėju.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga