Šventasis Juozapas: pašaukimo sapnas

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusių metų gruodžio 8-ąją minint šventojo Juozapo paskelbimo Visuotinės Bažnyčios globėju150-ąsias metines prasidėjo jam skirti specialūs metai (plg. Apaštališkosios penitenciarijos 2020 m. gruodžio 8 d. dekretą). Savo ruožtu parašiau apaštališkąjį laišką Patris corde, kurio tikslas „ugdyti meilę šiam didžiam šventajam“. Jis yra ypatingas asmuo, drauge „toks artimas kiekvienam iš mūsų savo žmogiškumu“. Šventasis Juozapas nekėlė ypatingos nuostabos, nebuvo apdovanotas unikaliomis charizmomis, neatrodė išskirtinis jį sutikusių žmonių akimis. Jis nebuvo įžymus nei pastebimas: Evangelijose neminimas nė vienas jo žodis. Vis dėlto savo paprastu gyvenimu Dievo akyse jis įvykdė ypatingą dalyką.

Dievas žvelgia į širdį (plg. 1 Sam 16, 7) ir atpažino šventą Juozapą turint tėvo širdį, gebančią dovanoti gyvenimą ir atgaivinti kasdienybėje. Būtent į tai orientuoja pašaukimai: kasdien žadinti ir atgaivinti gyvenimus. Viešpats trokšta formuoti tėvų širdis, motinų širdis: atviras širdis, gebančias angažuotis dideliems polėkiams, didžiadvasiškai dovanojančias save, užjaučiančias, galinčias paguosti baimėse, ir tvirtas, pajėgiančias sustiprinti viltis. Būtent to reikia kunigystei ir pašvęstajam gyvenimui, ypač šiandien, trapumu ir kančia paženklintais laikais, taip pat ir dėl pandemijos, kuri kelia netikrumą ir baimę dėl ateities ir paties gyvenimo prasmės. Šventasis Juozapas mus pasitinka savo romumu kaip šventasis iš kaimynystės; tuo pat metu jo galingas liudijimas gali nurodyti mums kryptį kelyje. 

Šventasis Juozapas mums siūlo tris raktažodžius, susijusius su kiekvieno iš mūsų pašaukimu. Pirmasis žodis yra sapnas-svajonė. Visi gyvenime svajoja apie savirealizaciją. Teisinga yra puoselėti dideles viltis, iškilius lūkesčius, kurių negali patenkinti netvarūs tikslai, tokie kaip sėkmė, pinigai ar pramoga. Jei paprašytume žmonių vienu žodžiu nusakyti gyvenimo svajonę, nesunku įsivaizduoti atsakymą – „meilė“. Būtent meilė suteikia prasmę gyvenimui, nes apreiškia jo slėpinį. Tačiau gyvenimą žmogus turi tik tada, jei atiduoda save, iš tikrųjų jį savinasi tik tada, kai iki galo dovanoja save. Šventasis Juozapas šiuo požiūriu gali mums daug papasakoti, nes per Dievo pažadintus sapnus jis padarė savo gyvenimą dovana. 

Evangelija pasakoja apie keturis sapnus (Mt 1, 20; 2, 13. 19. 22). Tai buvo Dievo kvietimai, tačiau nebuvo lengva juos priimti. Po kiekvieno sapno Juozapas turėjo keisti savo planus ir rizikuoti, aukoti savo sumanymus, kad prisitaikytų prie slėpiningų Dievo planų. Jis pasitikėjo iki galo. Galime užduoti sau klausimą: „Koks tas naktinis sapnas, kad buvo galima juo taip stipriai pasitikėti?“ Nors senovėje sapnams skirta daug dėmesio, vis dėlto jie nebuvo tokie svarbūs, palyginti su konkrečia gyvenimo tikrove. Vis dėlto šventasis Juozapas nedvejodamas leidosi vedamas sapnų. Kodėl? Nes jo širdis buvo orientuota į Dievą, buvo jam pasirengusi. Jo budriai „vidinei ausiai“ reikėjo tik mažos užuominos, kad atpažintų jo balsą. Tai galioja ir mūsų pašaukimui: Dievas nemėgsta apsireikšti spektakuliariai, prievartaudamas mūsų laisvę. Jis švelniai perteikia mums savo planus, neapakina mūsų švytinčiomis vizijomis, bet subtiliai kreipiasi į mūsų vidų, suartėdamas su mumis ir prabildamas į mus per mūsų mintis ir jausmus. Kaip šventajam Juozapui, taip ir mums siūlo kilnius ir stebinančius siekius. 

Iš tikrųjų sapnai vedė Juozapą į įvykius, kurių jis niekada nebūtų įsivaizdavęs. Dėl pirmojo sapno susvyravo jo sužadėtuvės, bet jis tapo Mesijo tėvu; antrasis privertė jį bėgti į Egiptą, tačiau buvo išgelbėta jo šeimos gyvybė. Po trečio sapno, žadėjusio grįžimą į tėvynę, ketvirtasis privertė jį iš naujo pakeisti savo planus ir grįžti į Nazaretą, į tą vietą, kur Jėzus turėjo pradėti skelbti Dievo karalystę. Per visus tuos sukrėtimus nugalėdavo ryžtas siekti Dievo valios. Būtent taip vyksta pašaukimo atveju: Dievo pašaukimas visada ragina išeiti, dovanoti save, peržengti savo ribas. Nėra tikėjimo be rizikos. Tik su pasitikėjimu atsiduodant malonei, atidėjus savo planus ir patogumus, galima iš tikrųjų ištarti Dievui „taip“. O kiekvienas „taip“ atneša vaisių, nes jis dera su didesniu planu, kurio tematome tik fragmentus, tačiau dieviškasis Menininkas jį žino ir įgyvendina, kad kiekvieną gyvenimą paverstų šedevru. Ta prasme šventasis Juozapas yra Dievo planų priėmimo pavyzdys. Tačiau jo priėmimas yra aktyvus: jis nelinkęs atsitraukti ar pasiduoti, „nėra pasyviai rezignuojantis žmogus, jis veikia drąsiai ir tvirtai“ (Apaštališkasis laiškas Patris corde, 4).Tepadeda jis visiems, ypač jaunimui atpažinti ir įgyvendinti Dievo svajones jų atžvilgiu; teįkvepia drąsią iniciatyvą tarti „taip“ Viešpačiui, kuris visada stebina ir niekada nenuvilia!

Kitas šventojo Juozapo kelią ir jo pašaukimą žymintis žodis yra tarnystė. Evangelijos rodo, kad jis visur ir visada gyveno dėl kitų, o ne sau. Šventoji Dievo tauta vadina jį skaisčiausiuoju sužadėtiniu, taip išryškindama jo gebėjimą mylėti nepasilaikant ko nors sau. Išlaisvindamas meilę nuo bet kokio savinimosi, jis iš tikrųjų atsivėrė dar vaisingesnei tarnystei: jo meilingas rūpinimasis tęsiasi per kartas, jo dėmesinga globa padarė jį Bažnyčios globėju. Jis yra taip pat laimingos mirties globėjas, nes įkūnijo pasiaukojamo gyvenimo prasmę. Jo tarnystė ir aukos buvo įmanomos tik todėl, kad jas palaikė didesnė meilė: „Kiekvienas tikras pašaukimas kyla iš dovanojimosi, kuris yra brandžios aukos vaisius. Taip pat kunigystėje ir pašvęstajame gyvenime reikalinga tokio pobūdžio branda. Jei pašaukimas, tiek į santuoką, tiek į celibatą ar mergeliškumą, nesubręsta iki dovanojimosi, apsiriboja tik aukos logika, tuomet, užuot ženklinęs meilės grožį ir džiaugsmą, jis gali reikšti nelaimę, liūdesį ir nusivylimą“ (ten pat, 7).

Šventajam Juozapui tarnystė, konkrečiai išreiškianti savidavos dovaną, buvo ne vien kilnus idealas, bet ir tapo jo kasdienio gyvenimo taisykle. Jis dėjo jėgas, kol surado ir pritaikė vietą, kurioje galėjo gimti Jėzus; viską padarė, kad apsaugotų Jėzų nuo Erodo įniršio, laiku suorganizuodamas kelionę į Egiptą; greitai grįžo į Jeruzalę ieškodamas pasimetusio Jėzaus; jis išlaikė šeimą savo darbu, taip pat svetimoje šalyje. Jis taikėsi prie įvairių aplinkybių laikydamasis nuostatos nenusiminti, jei gyvenimas nesiklosto, kaip norėtųsi: pasirengęs gyventi tarnaudamas. Šia dvasia Juozapas atliko daugelį dažnai nenumatytų savo gyvenimo kelionių: iš Nazareto į Betliejų dėl gyventojų surašymo, po to į Egiptą ir vėl į Nazaretą, taip pat kasmet į Jeruzalę – kiekvieną kartą pasirengęs susidurti su naujomis aplinkybėmis, nesiskųsdamas dėl to, kas įvyko, pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką taisant padėtį. Galima sakyti, kad jis buvo dangaus Tėvo ištiesta ranka savo Sūnui žemėje. Todėl jis gali būti pavyzdys visiems pašaukimams, kuriais kviečiama būti darbščiomis Tėvo rankomis savo sūnums ir dukroms. 

Noriai mąstau apie Jėzaus ir Bažnyčios globėją šventąjį Juozapą kaip apie pašaukimų globėją. Iš jo pasirengimo tarnauti kyla jo rūpestinga globa. „Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą“ (Mt 2, 14), – šis pasakojimas Evangelijoje parodo jo pasirengimą ir atsidavimą šeimai. Jis negaišo laiko jaudindamasis dėl nesėkmių, kad dėl to nenukentėtų pavestieji jo globai. Ta dėmesinga ir rūpestinga globa yra tinkamai įgyvendinto pašaukimo ženklas. Tai liudijimas apie gyvenimą, paliestą Dievo meilės. Kokį gražų krikščioniškojo gyvenimo pavyzdį pateikiame, kai užsispyrėliškai nesivaikome savo ambicijų ir nesileidžiame paralyžiuojami praeities nostalgijos, bet rūpinamės tuo, ką Viešpats mums patiki per Bažnyčią! Tuomet Dievas išlieja ant mūsų savo Dvasią, savo kūrybingumą ir daro stebuklus, kaip ir Juozapo atveju.

Šalia Dievo pašaukimo, išpildančio mūsų didžiausias svajones, ir mūsų atliepo, įgyvendinamo pasirengimu tarnauti ir dėmesingu rūpinimusi, yra dar trečias aspektas, kuris pasikartoja šventojo Juozapo gyvenime ir krikščioniškame pašaukime ir formuoja kasdienybę – tai ištikimybė. Juozapas yra „teisus“ (Mt 1, 19), jis kasdien veiklioje tyloje ištvermingai laikosi Dievo ir jo planų. Ypač sudėtingu momentu viską apgalvoja (plg. 20 eil.). Jis apmąsto, svarsto: nesileidžia užvaldomas skubotumo, nepasiduoda pagundai priimti neapgalvotus sprendimus, nesivadovauja instinktu, negyvena šia akimirka. Jis viską kantriai puoselėja. Žino, kad gyvenimą galima statyti tik nuolat laikantis didžių pasirinkimų. Tai derinasi su jo kantriu ir nuolatiniu darbštumu jam verčiantis kukliu dailidės amatu (Mt 13, 55); todėl Juozapas liko nepastebėtas anuometinių kronikų, bet šimtmečiais darė įtaką kiekvieno tėvo, kiekvieno darbininko, kiekvieno krikščionio kasdienybei. Pašaukimas, panašiai kaip ir gyvenimas, bręsta tik per kasdienę ištikimybę.

Kaip puoselėjama tokia ištikimybė? – Dievo ištikimybės šviesoje. Pirmieji žodžiai, kuriuos sapne išgirdo šventasis Juozapas, buvo paraginimas nebijoti, nes Dievas ištikimas savo pažadams: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok“ (Mt 1, 20). Nebijok: tai žodžiai, kuriais Viešpats kreipiasi į tave, miela sese, mielas broli, kai nepaisydamas netikrumo ir abejonių jauti, kad jau nebegali ilgiau atidėlioti troškimo atiduoti Jam visą savo gyvenimą. Jis kartoja tau šiuos žodžius, kai ten, kur esi, galbūt patirdamas išbandymus ar nesupratimą, kasdien kovoji siekdamas vykdyti Jo valią. Tai žodžiai, kuriuos iš naujo atrandi, kai pašaukimo kelyje grįžti prie savo pirmosios meilės. Žodžiai, tarsi refrenas lydintys tuos, kurie, kaip ir šventasis Juozapas, savo gyvenimu kiekvieną dieną ištikimai ištaria Dievui „taip“.

Ta ištikimybė yra džiaugsmo paslaptis. Nazareto namuose, pasak liturginio himno, viešpatavo „tyras džiaugsmas“. Tai buvo kasdienis ir skaidrus paprastumo džiaugsmas, džiaugsmas tų, kurie vertina svarbius dalykus: ištikimą artumą Dievui ir artimui. Kaip būtų gražu, jei ta pati paprasta ir spinduliuojanti atmosfera, kukli ir pilna vilties, persmelktų mūsų seminarijas, vienuolynus, parapijų namus! Tokio džiaugsmo linkiu jums, broliai ir seserys, kurie didžiadvasiškai pasirinkote Dievą savo gyvenimo svajone, kad jam tarnautumėte tarnaudami jūsų rūpesčiui patikėtiems broliams ir seserims – per ištikimybę, kuri jau pati savaime yra liudijimas epochoje, paženklintoje praeinančiais pasirinkimais bei jausmais, kurie išblėsta nepalikdami džiaugsmo. Tegul pašaukimų globėjas šventasis Juozapas lydi jus tėviška širdimi. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. kovo 19 d., Šventojo Juozapo iškilmė

Pranciškus