APIE VISKĄ KITAIP

 

MIELIEJI PUSLAPIO SKAITYTOJAI,

Į MŪSŲ KAPELIONATO INTERNETINIO PUSLAPIO MAŽUTĮ PASAULĮ ĮSILIEJA NAUJA RUBRIKA APIE VISKĄ KITAIP“. RUBRIKOS VEDĖJA - BUVUSI ILGAMETĖ „ARTUMOS“ ŽURNALO VYR. REDAKTORĖ, DAUGYBĖS ŠMAIKŠČIŲ STRAIPSNIŲ IR KNYGŲ AUTORĖ VANDA IBIANSKA. RUBRIKOJE KAS MĖNESĮ PASIRODYS AUTORĖS STRAIPSNIAI APIE GYVENIMĄ LAISVALAIKIO SKAITYMUI.

S M A G A U S   S K A I T Y M O!!!

        

PASAKOJIMAI IR PASAMPROTAVIMAI

Įmetėję vyrai (dabar sako: „brandūs“) esti tik dviejų tipų: pasakoriai ir seni bambekliai. Pasakorius tai aš mėgstu. Kai panyra į atsiminimus ar ima protą rodyti, tik klausyk ir klausyk kol užmigsi.

Vienas toks atsargos karininkas (leitenantas iki 1941 m., vėliau inžinierius užsieniuose) turėjo „punktą“ ant LDK kariuomenės ir plačią kaip Baltiją vaizduotę, tad kas kartą atvažiavęs iš JAV ir mane lankydamas išliedavo marias savo samprotavimų. Jau keli metai pradingęs, turbūt amžiną atilsį. Metai tai bėga. Dar prieš penketą, būdamas 91 ar 92 metelių bandė mane kabinti! Kaip bebūtų, apšvietė iš pagrindų. Tai dalinuosi praeities vizijomis, kaip atrodė toji LDK kariuomenė.

Taigi, užpuola priešai. Kiekvienam bajorui tenka prisistatyti su savo ietimi tėvynės ginti. Toji ietis, tai raitas ant gero žirgo ar palaikės kumelaitės (priklausomai nuo turtingumo) bajoras ir kokie 7 – 8 jo žmonės – kariai. Vėlgi pagal bajoro turtinį statusą 2 ar 4 raiti, kiti pėsti. Gal 3 ginkluoti lankais, o kiti tai suvis tik basliais ar kuolais. Bajoro kontušas (toks anų laikų mados viršutinis rūbas) kailiais puoštas, kepurė su plunksnomis, žirgas gūnia užklotas, uodega sušukuota, karčiai irgi. Gal net kokia kokarda papuošti. Su kariais būdavo blogiau. Apsiavę vyžomis ar naginėmis, avikailių puskailiniai šildė organizmą, kurį nuožmiai ėdė utelės ir blusos. Karį puošdavo liūlis po nosimi. Aišku, atvykus į vietą kiekvieną ietį patikrindavo vaivada, kaštelionas ar maršalka. Panašu, kad visai prastai atrodančius aprengdavo ir apginkluodavo. Tik kad dažnai tam pritrukdavo laiko, nes tiesiai iš žygio tekdavo stoti į mūšį.

Pažymėtina, kad bajorai ilgai nė nepamanydavo kratytis karinės prievolės. Tik daug vėliau pradėta samdyti kitataučius. Tiesa, turtiniai nususę karan galėjo neiti, bet tada reikėjo sumokėti kvartą t. y nemenką mokestį. Irgi ne kažkas, jei kišenėje vėjai švilpiniuoja. Kai pagalvoji, tai tam eiliniam kariui buvo visai švachai. Didelė tikimybė, jog namo negrįši, o kodėl ir su kuo reikia kautis dažnai tas basas žmogelis dorai nė nežinojo. Tiesiog persižegnodavo, nubraukdavo snarglį ir pirmyn!

Bajorai raiteliai buvo kariuomenės pagrindas. Todėl būta ir labai gražios pareigybės – Lietuvos didysis žirgininkas. Jis su savo padaliniu rūpinosi žirgais ir jų parengimu kovoms. Lietuvos didysis ginklininkas buvo atsakingas už ekipuotę, gi ceigvartas – už artilerijos arsenalą. Šiaip jau mūsų kariuomenė buvo panaši į vokiečių ir ne iš kelmo spirta. Aukštieji karininkai dažnai užsieniuose išsilavinę, visapusiškai išprusę. Turėjome netgi laivyną. Ačiū Kretingoje paminklu pagerbtam jo kūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui.

Šiaip jau eiliniam piliečiui atrodo, kad lietuviai buvo dideli peštukai ir mušeikos. Taip yra todėl, kad kam tik galėjo kalė į dūdą Mindaugas, o apie Vytautą nė kalbėti nėra ko. Vis bandoma pabrėžti, jog taikus buvo Jogaila, visaip vengęs kraujo praliejimo. Girdi, diplomatas. Net Žalgirio mūšio metu, kai Vytautas kalaviju švaistėsi kairėn ir dešinėn kapodamas priešus, Jogaila neva tik meldėsi ir meldėsi. Kur gi ne! Visai nesenai sužinojau, kad Jogaila delsė pradėti mūšį ir buvo aukojamos vienos šv. Mišios po kitų visai ne dėl jo dievobaimingumo. Klastūnas apsimetinėjo esąs šventesnis už popiežių tol, kol saulė nepasisuko reikiama kryptimi ir ėmė spiginti kryžiuočiams tiesiai į akis. Tada ir įsakė pradėti mūšį. Va tau jo pamaldumas!

Dėl to kovingumo, tiesą sakant, ginčytis nevertėtų. Jei pažvelgtume į datas, tai situacija įspūdinga.

1260 m. Durbės mūšyje sukapojome kryžiuočius su visais jų vadais į skiedras.

1348 m. Strėvos mūšyje užsirovėm patys ant kryžiuočių ir gavom į dūdą (kas teisybė, tas teisybė).

1362 m. Algirdas sudaužė į šipulius totorius ir pasiėmė laikinam naudojimui Podolę beigi Kijevą (bet ukrainiečiai nepyksta, netgi dėkingi).

1399 m. Vytautui smarkiai nepasisekė, nes jo ir sąjungininkų kariuomenę Vorsklos mūšyje totoriai sumalė į miltus.

Bet už tai 1410 m. davėm, tai davėm! Sukalėm kryžiuočius galutinai! Pribaigėm ordino didįjį magistrą, didįjį maršalą, tiesiog maršalą, didįjį karo vadą, per 200 riterių; gyvas liko tik kas ketvirtas kryžiuotis. Tiesa, lietuvių namo grįžo irgi tik pusė.

1506 m. įkalėm totoriams, bandžiusiems maklinėti po mūsų žemes.

1512 m. vėl davėm į kliošą totoriams.

1514 m. buvo labai smagus Oršos mūšis. Tada kaip vožėm aperkotu! Nesakysiu kam, nes turiu būti politiškai korektiška.

1605 mūsiškis Chodkevičius (tas, kur laivyną steigė) gerai išvanojo švedus ir grąžino braliukams Rygą.

O paskui buvo labai, labai liūdni mūšiai, bet jie jau lyg ir ne karai. Tai sukilimai. Apie Tadą Kosciušką nesenai rašiau rimtą, padorų straipsnį (irgi mūsiškis, LDK pilietis, gimęs Lietuvos Brastos vaivadijoje), tai vis dar graudinuosi, prisiminusi kaip mus dorojo austrai, prūsai ir patys žinote kas.

Per 1831 m. ir 1863 m. sukilimus trypė mus ir trypė. Irgi patys žinote kas. Bet už tai 1918 m ir vėliau parodėme dvasios tvirtybę, narsą ir meilę savo kraštui. Maži, biedni, bet taurūs ir didingi dvasine galia. Gera prisiminti tuos savanorius.

Apskritai, didžiuotis yra kuo. Kaip prijaučianti kariuomenei femina, plėšte išplėšiau  iš leidyklos rezervo (nes jau išparduota) porą knygelių apie mūsiškių misijas ten, kur de facto vyksta karas, nors oficialiai jau lyg ir nevyksta. Įspūdis, kad mūsų vyrai geležiniai. Ką ten įspūdis. Jie tokie ir yra. Dėl to jus ir mylime. Kaip nemylėsi?

Artėja Kariuomenės diena. Toji, kai pagerbsime jus visus, brangieji. Jus, jūsų vaikus, tėvus, žmonas, vyrus. Mylime jus nuoširdžiai, nes saugote ir ginate mūsų šalį, kuri yra vienintelė pasaulyje Tėvynė. Nes dviejų tėvynių nebūna. Mylime, gerbiame ir dėkojame.

Sveikinu su Kariuomenės diena! Ir tegu visada būna taika!

Jūsų Vanda IBIANSKA


NUSIRAMINIMO BŪDAI

Ir vėl skaitau tą patį, ką rašė prieš 30 metų. Pagal visokius psichiatrus, psichologus, psichoterapeutus ir kitokius „psich“ vasarai pralėkus mus būtinai turi ištikti rudens depresija. Priežasčių keliukus išvedžioja visokiais vingiais. Girdi, dienos trumpesnės, šviesos mažiau, tad organizmas pagamina mažiau serotonino, obuoliai neužderėjo, sodybą apvogė, variklis „užkalė“ ir t. t. ir pan. Dešimtys tų priežasčių neva ir sukelia minėtąją sezoninę depresiją. Dažniausiai ir sunkiausia forma vyrams. Silpnoji lytis ir taip visą laiką nervuota, tai ir nesuprasi tvojo jai depresija per maulę ar ne. Kaip visiems gerai žinoma, 90 procentų moterų pamačiusios pelę klykdamos užšoka ant sofos ar net ant stalo. Jos nervinasi visą laiką ir dėl visko. Vyrai pelių nebijo. Jie kitokie. Štai pasinėręs į laikraščio skaitymą vyras staiga suklinka: „Siaubas! Naujojoje Zelandijoje geležinkelio katastrofa! Žuvo 80 žmonių! O man rytoj reikia traukiniu važiuoti į Pagėgius...“ Žmona į tai: „Tikrai baisu, bet gal gali, mielasis, išnešti šiukšles?“ Jeigu jūs žmoną apkaltinsite nejautrumu, būsite neteisus. Tai tik tam tikra distancija, sauganti jos nervus.

Dabar visokie išgydytojai pataria visų rūšių nuovargio bei išsekimo atsikratyti tokiu būdu. Atsigulus ant nugaros kojas reikia pakelti taip, kad plikos pėdos būtų nukreiptos į dangų ir tada kartoti mantrą „Išeik, išeik, išeik, išeik...“ Tai čia dar nieko. Ateities spėjikai futurologai sako, kad ne už kalnų laikas, kai pavargusias ir nervingas smegenis bus galima įdėti nakčiai į dubenėlį su raminančiu skysčiu. Taip, kaip daro senukai vakare su dantų protezais. Smegenims nurimus ir pailsėjus vėl įdėsime jas į vietą. Būtų tikrai patogu. Aišku, kiltų tam tikrų nepatogumų kareivinėse, karo laivuose, nes ten lengva smegenis sumaišyti, t. y. per klaidą įsidėti svetimas. Dar gerai, jei kokybiškesnes. Bet visa tai tik pseudomoksliniai sapaliojimai, tad neverta į tai žiūrėti rimtai.

Tvirtas, patikimas ir patikrintas būdas vyrų nervams nuraminti yra mezgimas virbalais. Sako, Šveicarijoje mezga visi iki vieno bankininkai. Darbas malonus, ramus, gydantis, šeimos apsuptyje. Ir net nebrangus. Pakanka dviejų virbalų, centimetro, storos adatos, žiogelio (grafkės, jei kas nežinot) ir kamuolio minkštų vilnonių siūlų. Taigi, priemonės visiems prieinamos. Čia jums ne koks televizorius, kuris kainuoja daug ir visai nenuramina. Neseniai per kanalą „Animal planet“ girdėjau veterinarą sakant paciento globėjams: „Kad jūsų kanarėlė nesirgtų, narvelį laikykite kuo toliau nuo televizoriaus“. Na va. Kanarėlės smegenys miniatiūrinės lyginant su žmogaus, bet ir ją veikia!

Jeigu susinervinęs vyras namuose sėdės fotelyje su virbalais rankose ir minkštos vilnos kamuoliu prie kojų, jam nebaisios jokios pagundos. Nutolsta norai patraukti į barą „ant alaus“, pas Gintarą bridžo partijukei ir net skambinti Dianai (kojos iki pažastų, blondinė, figūrėlė – pirštus laižyk!). Mezgimas greit ir pigiai ramina nervus, saugo nuo pagundų. Be to, tiesiog akyse gimsta vertingas daiktas. Nauja forma, kompozicija, spalvų gama. Gera akis, išvirkščia akis, išvirkščia akis, gera akis. Paskui kaip šokant valsą: dvi akys į dešinę, dvi akys į kairę. Mintys nustoja klaidžioti, šokinėti, blaškytis. Sėdi sau pulkininkas ar majoras kaip tie Šveicarijos bankininkai ir krutina virbalus. Galvoje savaime viskas nurimsta, mintys geros, šviesios. Tokios daugiau apie žydinčią pievą, plaukiančių rugių lauką, ošiančią jūrą. Nė nepastebi, kaip gimsta puikus megztinis – džemperis. Tiesa, ne taip, kad išsyk. Pirmųjų bandymų rezultatas gali būti trapecijos formos nugara. Bet tada irgi galima tęsti darbą iki išgausime kimono.

Vaikai atsikalbinėja motinai, toji bando juos jūsų nuomone neteisingai auklėti, šuo loja kaip vagį pamatęs, televizorius kriokia, už lango lietus, radijas kalba apie visokius baisumus, o tau nusispjaut! Širdyje šviesu, sieloje ramu. Skambina Gintaras, klausia: „Ką veiki?“ „Kaip tai ką? Mezgu“.

Apie tuos vaikus. Beje, Gintaras dėl to ir skambina. Jis su savais irgi nesusitvarko, todėl nervinasi, psichuoja. Ir visai be reikalo. Į šį reikalą dera žiūrėti filosofiškai ir tvirtai įsikalti nepaneigiamą tiesą. O ji tokia. Apie tėvus visada ir visi iki vieno vaikai galvoja vienodai. Būdami 14 – 16 metų: „Tėvai visai kvaili!“. Sulaukę 25 – 30 metų: „Keista, tapo nebe tokie kvaili. Subrendo ar ką?“ Kai stukteli 40 – 50 metų, nustemba: „Pamanyk, kaip pasikeitė! Ne tik protingi, bet ir išmintingi tapo.“ Nešdami šeštą ar septintą kryžiuką dūsauja: „Tėvai visai kvaili...“ (jei šie dar gyvi).Taip jau yra nuo amžių ir nieko čia nepakeisi, plyšok neplyšojęs.

Bet grįžkime prie mezgimo. Nežinau, gal jums tai ir atrodo nerimta, bet mezgimo galia yra didžiulė. Maža to, praktikoje išbandyta ir akceptuota. Buvo laikas, kai uoliai mezgė visi Amerikos biznio šulai. Vieni slapta, kiti nesislėpdami ir bičiuliams rekomenduodami. Aišku, skandinavų vyrams mezgimas, kaip ir slidinėjimas, tai net kraujyje yra. Kodėl mums neperėmus šios patirties?

Šiaip jau teiginys, jog gamta mus veikia, neabejotinai teisingas, nes esame jos dalis. Mūsų rudeninis depresavimas, visokie nervų protuberantai, galima sakyti, yra juridiškai įteisinti. Atrodytų, pailsėjęs vasarą, žmogus turėtum kalnus vartyti. O ir ne. Kaip ir anksčiau, viena ranka dviejų arbūzų neišlaikysi, pasak gruzinų patarlės. Kalno, ką ten!, kalvelės nepastumtum, nyku, šalta, lyja, greit važinėti nevalia, nes visur pilna šlapių lapų, tuoj ateis Vėlinės ir reikės tėvus, uošvius beigi pačią po kapines vežioti. Ir iš viso viskas negerai. Net šnapstrinken blaivybės apaštalai įstatymiškai uždraudė. Trumpai – rudeninių nusiskundimų ir nepasitenkinimo paketas sveria toną ir kilogramą tris šimtus gramų. Maža to, pasijunti žmogus toks vienišas, kaip nutrūkęs nuo kosminės stoties ir beorėje erdvėje plūduriuojantis astronautas. Žinoma, visada galima save paraminti tuo, jog nei vienas iš mūsų objektyviai nėra vienišas. Kodėl? Ogi kiekvieno kūne gyvena mažiausiai milijonas bakterijų. Ir ne tik blogų! Faktas džiuginantis, bet kažkodėl ne itin ramina. Šitai galioja visiems. Todėl tą mezgimą virbalais taip atkakliai ir bando įsūdyti psichinės gerovės daktarai. Juokas juokais, bet matyt tikrai ramina. Pati asmeniškai to patvirtinti negaliu, nes nesu mezgėja. Aš naudoju kitą būdą – skaitymą. Protui nuraminti ir praskaidrinti parašyta nemažai knygų. Pvz. Č. Dikenso „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“, J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, A. Čechovo novelės, dvi plačiai žinomos I. Ilfo ir J. Petrovo knygos, netgi N. Gogolio „Mirusios sielos“. Be šio žanro tinka ir detektyviniai romanai. Jei gerai parašyti, jie jau nebe balabajkos, o literatūra. Skaitai ir mintyse su tyrėju, inspektoriumi ar net komisaru smagiai įsijautęs gaudai žudiką maniaką. Tada realusis pasaulis pasitraukia nuo tavęs į tolį ir jokie nervai nebeima. Irgi labai pamačlyvas būdas, nors ne toks patogus. Mat knygas reikia pirkti arba trenktis į biblioteką. Gi virbalai ir minkštas vilnos kamuolys visada čia pat.

Tai tą sykį smagaus mezgimo ar skaitymo! Ir psichologiškai ruoškitės tam, kad ateis dar nykesnis lapkritis. Paguodos yra dvi. Pirmoji – tą mėnesį kariuomenės diena. Antroji – viskas praeina, ruduo irgi.

Iki kito karto!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

KLASIFIKACIJA PAGAL AMŽIŲ

Niekas pasaulyje nežino kada žmogus nustoja būti jaunas, kada tampa seniu ir apskritai...

PSO (Pasaulinė sveikatos organizacija) kažką blūdija (nes kas keli metai vis kitaip) neva jaunystė baigiasi sulaukus 40 metų. Nieko sau! Sovietinės okupacijos laikais jaunais specialistais mus laikė iki 35 metų ir mes smagiai linksminomės! Irgi mat jaunuolis, 35 metų! Taip atrodė tada. Dėl vidutinio amžiaus irgi skirtingų nuomonių esama. Tuose PSO popieriuose nesenai buvo parašyta, kad pagyvenę tai iki 79 metų. O jau nuo 80 – ies neginčytinai seni. Kategoriškai tvirtinu, jog tokios klasifikacijos yra absurdas. Remiuosi pavyzdžiais iš gyvenimo.

Jauni žurnalistikos praktikantai mėgsta rašyti: „ 65 metų senolė, vairuodama „Audi“...“, „64 metų senolis negabentas į ligoninę“, „Policijos akiratyje atsidūrė 65 ir 66 metų senolių pora“ ir t. t. ir pan. O aš matau pasaulį kitokį. Štai šią vasarą lydėjau į skubios pagalbos skyrių giminaitį. Kadangi kartais patampu hiper aktyvi ir itin smalsi (nieko nepadarysi, tokia profesija!), tai visur lendu ir tada per daug matau. Gi mačiau štai ką. Atvežė „Greitukė“ visai nupiepusį diedą. Personalas tik „tėvuk, tėvuk“, bet aš matau jam ant pilvo gulinčius popierius, kur juodu ant balto užrašyta gimimo data: 1980 metai. Diedas nutukęs, be dviejų dantų, ant pakaušio mėnulis patekėjęs, tai kaip „gražaus‘ elgesio liumpenai jo nevadins tėvuku! Aišku, būtų kultūringi, kreiptųsi „ponas“ nepaisant dantų ir plikės. Kol abiems, maniškiam ir diedui, lašino kalį bei magnį, pastarąjį t. y. diedą pakalbinau. Tokiose situacijose žmonės išsijuosę atvirauja. Diedas – „tėvukas“, paaiškėjo, jau sykį išsituokęs, dabar gyvena pagal panaudos sutartį su jauna „drauge“, dantys šiuo metu protezavimo stadijoje. Užkapoti mėgėjas, geria nedaug, rūko daug, dirba daug ir įtemptai, nes „kala babkes“. O kaip kitaip? Alimentai vaikams, išlaidi „draugė“. Be to, pradėjęs kalti sustoti nebegali. Tai kas tas 37 metų diedas, ką?! Pagal klasifikaciją jaunas, pagal išvaizdą – Trakų pilis. Gal net Kernavė. Pagal sveikatą jau galudienis. Va taip.

Nesenai Kėdainių rajono bažnytkaimyje mačiau kaip šauni, liekna, netgi elegantiška senyva ponia užkliudė automobilių aikštelės aptvarą. Menkai nukentėjo jos automobilis (beje, apynaujis hibridas) ir stulpelis, bet ponia nusiminė ir man pasiguodė: „Jau reikia galvoti apie atsisakymą vairuoti...“. Kai atsargiai paklausiau kodėl, liūdnai atsidususi atsakė: „Šiemet 88 sukako. Teks pasitenkinti tik važinėjimu po Vilnių, o toliau jau man nebegalima.“ Pagalvojau, kad pokštauja, nes ponia atrodė puikiai, amžių išdavė nebent liesumas. Kūnas nyko. Bet nieko sau senutė! Oho – ho!

Pažįstu 86 našlę, kuri nepraleidžia nei vieno Pažaislio muzikos festivalio koncerto, eina į popsininkų šou „Žalgirio“ arenoje, daug skaito. Sveikatos tiek, kiek minimali mėnesio alga, bet kultūriškai ir socialiai aktyvi. Ir dar kaip aktyvi! Tai senutė ji, pagyvenusi ar dar kaip?

Aišku, linksmiausias pavyzdys iš pagyvenusiųjų (vidutinio amžiaus?) kategorijos yra toks ponas X. Y. Kaip sakoma skliausteliuose (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).Po 5 metų našlystės vedė irgi našlaujančią ponią Z. W. Viskas būtų suprantama ir normalu, bet... Šį pavasarį buvusi ponia Z.W., dabar jau Z.Y. 48 – aisiais gyvenimo metais pagimdė sūnų. Kažkaip netyčia. Ir ką? 64 metų X.Y., trijų (!!!) dukterų ir penkių vaikaičių senelis tapo jaunu tėvu. Dabar laimingas kaip vieversėlis. O dukros tai ne. Vaikšto lyg raganosio tulžies ir krokodilo kraujo kokteiliu pavaišintos. Ir kaipgi kitaip? Namą tėvas surentęs neblogą, sodyba pavyzdinė, sąskaitos irgi netuščios. Va čia tai jau senatvė. Dukterų. Moralinė. Moteriškės galvoja apie palikimą, tėvo užgyventą gerą. Gi tėvas į klasifikaciją netelpa , nors tu ką! Mat, kokia gavosi istorija su geografija!

Štai taip yra su tuo žmonių dėliojimu į grafas ir lenteles. Netelpa jie, nesiduoda klasifikuojami ir viskas! Per daug išimčių, o kai jų kiekis viršija nustatytą ribą, taisyklė sugriūva. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad nevalia nepasitikėti jaunais, nes ima ir iššoka iš tų želdynų toks figūrantas, kad visiems patyrusiems, mokantiems, kvalifikuotiems lyg peteliškės sparnelio vienu vieninteliu mostu nosis šast! ir nušluosto. Antra vertus, tik visiškas vėparis, neskiriantis Kinijos nuo ketvirtadienio, sumenkina 50 – mečius ir vyresnius triūslius. Aišku, vienas jų bus išgaiša, nuodvasa, skursmutėlis, bet kito proto skvarba, kad jį kur!, aštresnė už turkų (mongolų irgi) jataganą, net nekalbant apie amerikonišką raketą „Patriot“.

Tokie tad dalykai su amžiaus klasifikacijomis socialiniu, intelektiniu, sveikatos ir kitais aspektais.

Žmogaus išorė, taip sakant, įpakavimas tai jau visai kitas dalykas. Metai komunistiniu kirčiu kerta per moteriškos lyties žmones. Kapoja buitis, gimdymai, kūdikių viduriavimai beigi ausų uždegimai ir nė mirktelėti nespėsi, kaip rojaus paukštė išvirsta į palėpėje užsigulėjusį akordeoną. Grožis išgaruoja kaip koks acetonas. Santuokos sakramento pritvirtintas vyras, dar vakar šalia gražuolės atlikęs tik garnyro vaidmenį, dabar puikuojasi kaip koks anglų pulko Indokinijoje geriausiais jo laikais šaulys. Jam tai kas! Nei kūdikį su priedais 9 mėnesius dieną – naktį tampyti, nei gimdyti, nei krūtimi maitinti. Sėdi sau darbe kaip karalius ant taburetės , ko jam gražiai neatrodyti!

Paskui femina pamažėle atkunta. Vienos daugiau, kitos mažiau, bet po 50 – ies vėl pražysta. Žinoma, neilgam, nes grėsmingai artėja anūkų auginimo era. Tada jau jų eksterjerui prapultis.

O vyrai, tvirtovės mūsų, pilys, apkasai, gynėjai, maitintojai ir netgi pečiai, už kurių jauku ir šilta lindėti?

Jeigu neprisvyla prie pareigų ir protingai daro karjerą, beigi nusistato teisingą gyvenimo schemą (saikingas valgymas, sporto salė, dalinis tabu alkoholiui ir pan.), tai gali pratraukti iki 50 – ies be padribų paakiuose, vakarykštės išvaizdos rytais, cepelininio pilvo. Nesakau, kad vyras turi būti liesas kaip dviratis, bet išsipūtęs figūrantas įspūdžio nedaro, oi ne...

Sulaukę pusšimčio metų, kai kurie vyrai labai aktyviai ima siūlyti savo širdį ir kitas kūno dalis perpus jaunesnėms feminoms. Dažniausiai tai būna „manekenės“, „stilistės“, „žinomos moterys“ ir kitokios traviatos. Anksčiau jas vadindavo kurtizanėmis, tautoje kitu žodžiu iš „k“ raidės (žiūr. „Lietuvių kalbos terminų žodynas“), bet galima vadinti ir elegantiškai liaudiškai – paplaikomis ( t. p. žiūr. „Lietuvių kalbos terminų žodynas“). Esmė ta pati. Na, vieni suklumpa, kiti laiku susigriebia. Gi toliau metai bėga, ligos atbėga, atmintis ir reakcijos nubėga, mintys apie gyvenimo finišą pribėga ir susiformuoja senas bambeklis. Bet į jaunikles vis vien akis gano. Tegu. Nes kas jam beliko be memuarų skaitymo, šachmatų ir pliekimosi kortomis?

Na, bet čia buvo tokie povasariniai (tfu, tarsi ta vasara buvo!) plepėjimai. Ateina gražusis rugsėjis, kai jau ne vasara, bet ir dar ne visai ruduo.

Rugsėjo pradžioje minių minios žmonių (netgi valdžia ir smulkiosios politinės faunos atstovai) traukia į Šiluvą. Pirmąją dekadą saulė dar nebūna pasibaigusi, nors palašnoti gali. Antrąją dekadą panašiai. O rugsėjo 12 d. (siųsk, Dievuli, gerą orą!) visi didžiulėje aikštėje mels Švč. Mergelę Mariją, kad globotų Lietuvos kariuomenę.

Visi drauge melsimės, brangūs kariai, už jus, jūsų šeimas, artimuosius ir už taiką visame Dievo mums dovanotame pasaulyje.

Iki susitikimo Šilinių atlaiduose!

Jūsų Vanda IBIANSKA.

 

 

NAMŲ LAISVALAIKIS

Jeigu dar neatostogaujate, nesidarbuojate sodyboje ar sode, nežvejojate ir nemedžiojate, laisvalaikį tenka leisti namuose. Tai puiki proga pabūti su šeima ir dalyvauti jos žaidimuose. Pastaruosius stebėti įdomu, be to, kartais juos tenka pradėti ar užbaigti.

Vienas iš populiarių šeimos grupinių žaidimų yra panašumų nustatymas. Žaidžiama uždarose patalpose. Dalyvauja vyrai ir moterys. Dalyviai esti dvejopi: lyginantieji ir lyginamieji. Pirmą grupę sudaro seneliai, močiutės, dėdės ir tetos. Antrąją vaikaičiai, sūnėnai, dukterėčios, broliai, seserys, pusbroliai ir pusseserės. Žaidimą dažniausiai pradeda senelis. Jis nužiūri patogų subjektą ir sako: „Vaikaitė Žemyna žvairumą paveldėjo iš tetos Julijos.“ Į tai stipriai žvairuojanti teta Julija atrėžia: „Nesąmonė! Mūsų šeimoje niekada nebuvo nei vieno žvairuojančio! Kita kalba, kad anūkėlė Žemyna šveplavimą paveldėjo iš senelio.“ Močiutė, gindama sutuoktinį, su kuriuo per 65 metus gyvena teisėtame sakramentiniame ryšyje (nepaisant kasdienio ėdimosi), atkerta: „Pirmą kartą girdžiu, kad mergaitė paveldėtų šveplumą pagal vyrišką liniją! Bet tikrų tikriausias faktas, kad pagal moterišką liniją perduodami šlakai ir strazdanos!“ Strazdanota teta Aldona išrausta ir oriai pareiškia: „Šlakai?! Mūsų šeimoje net tokio žodžio niekas nežino. Jeigu kalbėti apie Žemynėlės kojas, tai prie progos verta prisiminti, kad jos visai kaip močiutės!“ Čia senelis skubiai perkelia pledą nuo močiutės pečių ant jos kojų ir pykteli: „Kavaleristų buvo tik dėdės šeimoje. Mūsų šeimoje visi tarnavo pėstininkų daliniuose ir, tiesą sakant, mamytės tėvelis turėjo gražiausias kojas Kauno įguloje!“ Iki tol snūduriavusi jau visai prastai girdinti, bet griežtai atsisakanti klausos aparato prosenelė garsiai sušunka: „Merilyn Monro, ta tai turėjo kojas! Kai vaidino su Klarku Geiblu jo paskutiniame filme...“ Aidu į prosenelę atsiliepia prosenelis, irgi turintis bėdų su klausa ir kaip sykis šiandien kažkur nudaigojęs klausos aparatą: „Klarkas Geiblas? Čia tas, kur žvairuoja kaip Žemynėlė?“ Teta Julija visai pasiunta: „Mūsų šeimoje žvairų nebuvo, nėra ir nebus! O štai dėl šveplavimo, paveldėto iš senelio...“ ir t. t. Nestabdomas šis žaidimas gali baigtis rimta konfliktine žodine ir fizine veika. Ypač, jei turėsime omenyje po ranka esančias lazdeles, knygas, šeimos foto albumus, arbatos puodelius ir kitus kovinius rekvizitus. Ir nieko nedoro tame žaidime nėra. Tiesiog jis iliustruoja nueinančių nuo scenos kartų stiprų šeimos jausmą, jos gynimą. Tai tolimi šeimos tvirtybės aidai...

Kitas labai mėgiamas žaidimas yra paskalų, žargonu vadinamų pletkais, skleidimas.

Tai pats seniausias ir populiariausias žaidimas. Žaidžiama visais metų laikais, bet kuriuo paros metu, atvirose erdvėse, gyvu žodžiu, naudojant telefoną bei emailus. Žaidėjų skaičius neribojamas. Žaisti gali vyrai, moterys, vaikai, susituokę ir viengungiai. Žaidimo esmė tokia: vienas asmuo perduoda paskalą antram apie trečią asmenį, turėdamas tikslą, kad antrasis siųs žinią ketvirtam. Žaidimas vyksta grandinės principu. Dalyvauja visi, išskyrus paskalos objektą. Jeigu žaidėjai sumanūs, žinia paskalos objektą pasiekia patį paskutinį, kai visi jau viską žino. Žaidėjai būna aktyvūs ir pasyvūs. Antrieji nėra kūrybiški, todėl apsiriboja paskalos perdavimu toliau. Tuo tarpu pirmieji papuošia žinią kokiu nors atrakcingu štrichu, kuris priduoda jai naujų spalvų ir šviežumo. Pasyvus žaidėjas tik transliuoja kitam, ką pats girdėjęs. Pvz., „Jonas su Ona jau keturis kartus kartu gėrė kavą.“ Ir viskas. Gi aktyvusis sako taip: „Jonas su Ona jau keturis kartus lauko kavinėje drauge gėrė kavą. Paskutinį kartą jis laikė Onos ranką ir labai reikšmingai žiūrėjo jai į akis.“ Pasyvusis tai perduos toliau, kol žinią išgirdęs aktyvus nepasiųs jos maždaug tokiu pavidalu: „Jonas su Ona jau senokai kartu geria kavą, laikosi už rankų. Kalbama, kad Jonas vežiojo Oną iš darbo namo (ar tikrai namo?), kol jos automobilis buvo servise. Negali būti jokių abejonių: tarp jų kažkas mezgasi.“ Po kurio laiko dar vienas aktyvusis priduria: „Girdėjote?! Onos vyras įtūžęs! Dabar tai bus!“ Kitas aktyvistas reikšmingai stebisi: „Atrodė šeimos moteris, o, pasirodo, laisvo žanro moterėlė.“

Žaidimo baigtis dvejopa. Pirmas variantas: Jono ir Onos šeimos išvyksta kartu atostogauti, Onos vyras tampa Jono sūnaus krikštatėviu ir pan., ir t. t. Tada paskala natūraliai prigęsta. Iki galo neužgęsta, nes silpna žarijėlė dar ilgai rusens. Antras variantas turi fizinį ir labai neteisingą pobūdį. Onos vyras arba Jonas duoda į liūlį aktyviausiam žaidimo dalyviui. Tikimybė, kad pačiam pirmajam žaidėjui, yra maždaug viena iš milijono. Tai kur čia teisybė? Išskirtiniais atvejais paskala sugrįžta pas autorių taip pasikeitusi, kad jis nebeatpažįsta, todėl transliuoja ją toliau. Sakoma, kad teoriškai paskalos gali materializuotis, bet praktiškai tai nutinka retai.

Atėjusi vasara atgabena į namus ne tik šiaip žaidimų, bet ir žaidimų – bėdų. Viena iš jų yra pamestinukai. Pradžia atrodo taip: draugas išvyksta atostogų ir paskambina prašydamas priglausti jo šunį. Jeigu jūsų refleksai prilygsta super garsinio naikintuvo piloto refleksams, tuoj pat atšaunate, kad jūs irgi išvykstate ir vylėtės, kad jis priglaus jūsų kanarėlę. Jei refleksai lėtesni, tenka aukotis ir priimti šunelį. Tokiu atveju nedelsdamas imate neapmokamų atostogų ir įsisavinate tam tikras taisykles. Jeigu Reksas neėda, neduodate jam jūsų paties pietums skirtos jautienos ir nekreipiate į jį dėmesio. Kai gerai išalks, suės ir sausą maistą. Tuo atveju, kai šunelis pratęs miegoti šeimininko lovoje, numetate storą skudurą WC šalia unitazo. Jeigu kauks visą naktį (pats blogiausias variantas), teks keltis ir vesti pavedžioti. Lauke kaukti nustos, bet parvestas vėl kauks. Pradėjus piktybiškai sisioti ir daryti krūveles ant parketo (nors paprastai jie labiau mėgsta kilimą), apkandžiojus porą, trejetą žmonių ir apsilankius policijos pareigūnui, skubiai skambinate Rekso šeimininkui. Beveik tikras dalykas, kad jis neatsilieps. Tada išvežate Reksą už miesto ir padovanojate su visais dokumentais pirmam sutiktam žmogui. Po atostogų grįžusiam šeimininkui pasakysite, kad pabėgo, pasiėmęs dokumentus. Mylintieji savo augintinį, šunelio nemėto, o vežasi su savimi arba palieka šunų viešbutyje. Todėl dabar veisliniu gražuoliu tegu pasidžiaugia tas nepažįstamasis.

Aišku, vasarą laisvo šeimyninio statuso suaugusieji gali žaisti ir itin patrauklų žaidimą, kurį senovėje vadino žodžiu „flirtas“, o dabar „kabinimas“. Žaidimui reikia dviejų skirtingų lyčių žaidėjų. Jis būna trijų kategorijų.

Lengvos kategorijos žaidimą sudaro tekstas saldžiai suokiant, puokštė pakalnučių (eventualiai viena nukainota rožė), kavos puodelis lauko kavinukėje ir pasivaikščiojimas Ąžuolyne.

Vidutinei kategorijai reikia mažiau saldaus suokimo, kavos su pyragaičiais, koncerto Žalgirio arenoje, važiavimo kabrioletu (jeigu vasara).

Sunkiajai kategorijai teksto nereikia, gėlių puokštę komponuoja floristas, pietūs 5 šakučių restorane su konjaku „Martell“, važiavimas „Leksusu“, vairuojant asmeniniam vairuotojui.

Visų trijų kategorijų žaidimai gali baigtis platoniškai, ciniškai arba dramatiškai. Platoniškai, reiškia, kad liksite draugais ir visą gyvenimą aptarinėsite knygas, filmus arba politiką. Ciniškai – kai jis bus atstumtas ir apviltas, todėl ims elgtis chamiškai. Ciniškas finalas neretas vyresnio amžiaus, t. y. per 65 m. žaidėjų tarpe. Dramatiška baigtis pasitaiko retai. Dažniausiai ištinka lengvos kategorijos jauno amžiaus žaidėjus.

O apskritai, kas yra mūsų gyvenimas? Geri ir naivūs arba blogi žaidimai. Būtų nuostabu, jei kaip vaikai žaistume gerus. Nors smėlio dėžėse irgi visko pasitaiko. Deja, per dažnai linkstame prie blogųjų.

Ir nepaisant to, kasdien nušvinta saulė, pražysta gėlės, gimsta kūdikiai, tuokiasi poros, vėjas kedena jaunųjų nuometus. Tas „sumautas“ gyvenimas iš tikrųjų yra gražus ir geras. Tereikia žiūrėti į jį su 300 vatų netausojama šypsena.

Gražios, saulėtos, ne per karštos vasaros, linksmų atostogų ir daug, daug šypsenų!

Iki rudens!

Su plačia šypsena – jūsų

Vanda IBIANSKA


TEATRŲ SEZONO PABAIGAI

Kaip ir kasmet, pavasaris pranašauja teatrinių sezonų pabaigą. Kiekvienas kultūristas ar besistengiantis tokį nuduoti skuba šiokiadienių vakarais pasikultūrinti. Savaitgaliai tam netinka, nes juos blokuoja sodyba arba sodas. Kad nepasimestumėte ir nesusipainiotumėte repertuaruose, žemiau skaitytojui pateikiamas trumpas šedevrų turinys. Šedevrai skirstomi į tris grupes: pėstininkų atakų pakraipa (operetės, miuziklai), motorizuotų dalinių pakraipa (operos) ir sunkioji artilerija (tragedijos). Pradėkime nuo pirmųjų.

BAJADERĖ (operetė – pėstininkai)

Kūrinys, kuriame princas apdainuoja indų religinę šokėją. Pirmiausia jis informuoja, kad Bajaderė yra žydrosios jūros perlas bei aušros dukra. Paskui karališkojo kraujo asmuo kompetentingai tvirtina, kad jai pradėjus šokti apmiršta džiunglės, o mėnulis... geria jos kūno brizą (?). Taip pat jis teigia, jog šviežumą Bajaderė gauna iš rytmečio rasos ir baltų lotosų žiedų, kurie tiesiog limpa prie jos kojų. Galiausiai pareiškia, kad jo širdis yra vargšė ir šaukiasi Bajaderės. Kuo viskas baigsis, pamatysite teatre.

AIDA (opera – tankai, šarvuočiai)

Kūrinys piramidžių mėgėjams. Etiopijos pilietė dirba priverstinius darbus Egipte. Sausumos kariuomenės vadas Radamesas susipainioja ir minėta pilietė tampa jo svajonių objektu. Pilietė Aida neturi nieko prieš. Deja, kelyje į laimę visu ūgiu atsistoja faraonaitė Amneris, pasiruošusi panaudoti visas tėčio galimybes bei įtaką. Lyg to negana, gražiosios etiopės tėvukas, Etiopijos karalius, kuris slapta bastosi po Egiptą, įvelia Aidą ir Radamesą į šnipų aferą. Nepaisant daugybės vyriausybinių apdovanojimų ir nuopelnų šaliai, sausumos kariuomenės vadas nuteisiamas mirti, užmūrijant jį gyvą piramidėje. Tačiau Radameso laukia malonus siurprizas. Nors radijas, televizija, telefonas bei internetas dar nebuvo išrasti, Aida sužino nuosprendžio vykdymo datą ir piramidės adresą. Taigi, ramiausiai laukia joje Radameso, būdama absoliučiai tikra, kad jų laimei niekas per amžius netrukdys.

TRAVIATA (žanras t. p.)

Kūrinys apie lengvo žanro, bet liukso klasės merginą, vardu Violeta, įsimylėjusią taip pat ją įsimylėjusį vyrą vardu, Alfredas. Skirtingai nuo dirbančios pagal konkrečią profesiją Violetos, Alfredas ne tik yra be etato, t. y. niekur nedirba, bet neturi ir jokių platesnių interesų, išskyrus intymų gyvenimą (apie jo specialybę, darbo įgūdžius nekalbama, todėl aišku, kad jų nėra). Mergina yra smarkiai prasiskolinusi, o jaunas vyrukas neturi pastovaus pajamų šaltinio. Tarp jų prasideda nesusipratimai. Jau senai serganti atvira tbc forma Violeta, neturėdama pinigų nei antibiotikų, numiršta, tuo sukeldama visai suprantamą Alfredo sielvartą. Toks yra liūdnas Violetos, kuri gėdinosi vadintis paleistuve, todėl pasivadino itališkai traviata, likimas.

OTELO (žanras t. p.)

Afrikietis generolas Otelas pagal sutartį dirba Venecijoje tais laikais, kai kanalai dar nedvokė, o gondolininkai mokėjo dainuoti. Jo nelojalus ir pavydus pavaduotojas Jagas, manipuliuodamas paprasta balta nosinaite, išprovokuoja Otelą atlikti žmonos Dezdemonos nužudymo veiksmą. Visa intriga surezgama tam, kad atsilaisvintų etatas. Karšto kraujo generolas sutuoktinę pasmaugia, o paskui pasidaro galą sau. Bet yra žemėje teisingumas, oi, yra! Galvojate, kad Jagui pavyko gauti laisvą generolo etatą? Kur tau! Toliau pabaiga kaip ir dera tikram siaubiakui.

KLEOPATRA (žanras t. p.)

Cezaris, vyriausias kariuomenės vadas, nuolatinis Romos gyventojas yra labai prityręs mergišius. Būdamas įmetėjęs (per 50 m.), užmezga romaną su jaunute užsieniete, kuri apsimeta esanti nuskurdusi aristokratė. Sklandžiai ir greitai supakavusi Cezarį, prisipažįsta, jog iš tikrųjų tai ji faraonaitė, bet turi kur kas didesnių ambicijų. Senstelėjęs, plikas, epileptikas ir gašlūnas Cezaris taip nukvanka iš meilės, kad vienur prirezga intrigų (šitai daryti mokėjo meistriškai!), kitur pakariauja ir įsodina Kleopatrą į Egipto faraonės sostą. Kol visa tai darė, Kleopatra pagimdė dar ir nesantuokinį Cezario vaiką Cezarioną. Ir ką? Nieko gero! Tautiečiai seime Cezarį nudūrė, Kleopatra ir vėl įsivėlė į neteisėtus meilės santykius su a. a. Cezario draugu, irgi generolu. Galiausiai juodu pralaimėjo karą ir ją sugėlė labai nuodinga gyvatė mamba. Tą operą sukomponavo toks prancūzas Žiulis Masnė, todėl scenoje vykstantys reikalai dar pusė griausmo. Realybėje viskas buvo daug blogiau. Su tom meilėm šunes nematė, bet kam reikėjo Aleksandrijos biblioteką supleškinti?!

FAUSTAS (žanras t. p.)

Kūrinys skirtas seniems vyrams, besilaižantiems į jaunutes merginas, perspėti. Pagrindinis veikėjas yra laisvai samdomas mokslininkas, habilituotas daktaras, gyvenamąją vietą deklaruojantis Vokietijoje. Jis sprendžia dilemą: pasidaryti galą ar pasilinksminti? Apsistoja ties antruoju variantu. Tačiau amžius apriboja jo galimybes iki viso labo regimų vaizdų, bet ir tai kukliai, nes akys jau silpnos, o akiniai dar neišrasti. Nusenęs habilituotas daktaras susideda su pragaro aukšto rango pareigūnu Mefistofeliu ir sudaro su juo dvišalę sutartį. Pagal ją senolis Faustas gauna jaunutę tautietę kažkokią Margaritą, o už tai pažada Mefistofeliui savo sielą, slapta tikėdamasis šėtoną apmauti. Viskas baigiasi tuo, kad jaunutės tautietės Margaritos siela keliauja į dangų, o gašlaus seneliuko Fausto tiesiai į pragarą. Habilitacija negelbsti.

KARMEN (žanras t. p.)

Pagrindinė veikėja yra romų tautybės tabako fabriko darbininkė. Kadangi turi vienodai didelį pasisekimą tarp romų ir kariškių, tai neilgai trukus nusprūsta nuo dorovės standartų. Vieną puskarininkį priveda prie dezertyravimo, išardo arenos žvaigždės sužadėtinystę, o pati įsisuka į kontrabandą. Šitaip scenoje ji elgiasi tris valandas (su dviem pertraukėlėmis tualetui ir parūkymui), kol galiausiai ją nužudo. Šią niūrią ir slogią romės Karmen istoriją stengiasi sušvelninti orkestras, bet, nepaisant jo nuoširdžių pastangų, tragiškos baigties išvengti nepavyksta.

ČIO ČIO SAN (žanras t. p.)

Šis kūrinys labai patiks harakiri mėgėjams. Jis pasakoja apie pagonę, kurią prakeikia dėdė, dirbantis etatiniu bonza. Viskas prasideda nuo to, kad ją su vaiku pameta okupantas amerikietis iš taip vadinamo US Navy. Atia, ir išplaukia. O tu su vaiku žinokis. Maža to, šitas cinikas ir suvedžiotojas po kelių metų atplaukia laivu su šliūbavota žmona ir nori atimti iš Čio Čio San jų amerikietiškai japonišką vaikelį. Iš trapios ir švelnios Čio Čio San! Iš tos, kuri nuostabiu koloratūriniu sopranu dainavo apie viltį pamatyti padangėj debesėlį! Bet tvirtos valios samurajų dukra pasidaro galą unikaliu, per šimtmečius išbandytu, patikimu, tradiciniu būdu – harakiri. Še tau, okupante! Ir gyvenk su tokiu akmeniu ant širdies, paleistuvi ir cinike!

HAMLETAS (tragedija, sunkioji artilerija)

Siužetas yra toks. Prieš neaiškų skaičių metų (t. y. tiksli data nežinoma) kitos šalies, irgi ES narės, karalaitis Hamletas turėjo itin sunkią vaikystę. Tais laikais dar nebuvo vaikų teisių apsaugos tarnybų nei globos namų, nežinota net apie įvaikinimą. Klaidinga manyti, kad pilyje deklaruojančioje gyvenamąją vietą karaliaus šeimoje gyvenimas buvo kaip rojuje. Išskyrus karalių, Hamleto tėtį, šeimos nariai buvo visiški asocialai ir žmogžudžiai. Pažeista karalaičio širdis neranda sau vietos, o sujauktas protas kelia klausimą: „Būti ar nebūti?“ Aiškaus atsakymo į šį klausimą karalaitis Hamletas taip ir nesuranda iki pat tragedijos pabaigos. Nors kruopščiai ieško, tiesa, retsykiais blaškydamasis. Iš viso kūrinio atidžios peržiūros žiūrovas gali pasidaryti išvadą, kad gyventi vis tik verta. Tiesa, po sceną klaidžioja dar kažkokia lyg tai freilina, lyg tai šiaip kilminga mergaitė, kuri be jokių aiškių motyvų pasiskandina. Greičiausiai dėl to, kad tais tolimais laikais dar nebuvo psichologinės pagalbos telefono, nekalbant apie Jaunimo liniją.

Smulkesnių kūrinių pristatyti neverta dėl vietos stokos. Tačiau čia išvardytus pamatyti ir paklausyti verta. Ypač operas.

Tad smagaus kultūrinimosi, o prie šios temos progai pasitaikius dar grįšime.

Jūsų Vanda IBIANSKA.

 

DIDŽIAUSIAS ĮVYKIS ŽMONIJOS ISTORIJOJE

Taip, tai Kristaus Prisikėlimas. Įvykis, kuriam žmonijos istorijoje lygių nėra ir negali būti. Šis antgamtinis faktas byloja, kad Mesijas savo mirtimi ir Prisikėlimu žmoniją atpirko, kiekvienam iš mūsų užtikrindamas amžinąjį gyvenimą. Štai kodėl Velykos yra pati svarbiausia krikščionių šventė. Kalėdos tik antroje vietoje.

Tad kas gi įvyko tais maždaug 30-aisias metais?

Getsemanės sode, esančiame už Jeruzalės sienų, nakčiai atėjus, Jėzus suklupo ir ėmė melstis. Jo siela kentėjo baisias kančias. Tarsi juoda sunkuma ant Jėzaus nusileido visos žmonijos nuodėmės. Pykčio, neapykantos, klastos, pavydo, puikybės luitai. Visa tai Jis prisiėmė sau, ir siaubinga kančia už žmonijos nuodėmes Kristų prislėgė taip, kad vietoj prakaito per odos poras Jam sunkėsi kraujas. Jėzus žinojo, kas Jo laukia. Būdamas žmogumi, Jis mirties, kaip ir visi mes, bijojo. Bet kaip Dievo Sūnui Jam buvo žinoma, kad prisikels ir įžengs pas Tėvą?

Visi žinome, kas buvo po to. Judo išdavystė, Kryžiaus kelias į Golgotos (lietuviškai – Kaukuolės) kalną ir mirtis ant kryžiaus. Žmonių gailesčio, išskyrus Motiną, artimos aplinkos moteris ir mokinius, būta nedaug. Įtikėjo ant gretimo kryžiaus kabantis banditas ir egzekuciją vykdžiusio romėnų karinio dalinio centurijos vadas centurionas Kornelijus, evangelijose vadinamas tiesiog šimtininku. Mat centuriją sudarė 100 karių, o centurionais tapdavo patys gabiausieji ir protingiausieji iš jų.

Jėzus ant kryžiaus numirė. Nusivylę mokiniai lindėjo prisiglaudę kas kur. Jų Mokytojas nepadarė stebuklo ir mirė kaip eilinis žmogus... Tačiau kitaip galvojo du mokyti aukšto socialinio statuso žydai, įtikėję Jėzų, nors netapę pačiais artimiausiais ir viešais Jo aplinkos žmonėmis. Tai buvo Juozapas Arimatietis ir Nikodemas. Pirmasis paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną nuo kryžiaus ir palaidoti. Pilotas leido. Juozapui visapusiškai padėjo Nikodemas.

Juozapas visai čia pat, netoli nuo nukryžiavimo vietos, turėjo paruošęs sau kapą. Verta pasakyti, kad įrengti kapą kainuodavo daug. Reikėdavo akmeninėje uoloje iškapoti ertmę su pakyla kūnui paguldyti ir padaryti apvalų, skritulio formos plokščią akmenį, kurį užridenus ant angos būdavo uždaromas kapas. Turtingų žydų kapo patalpa būdavo nemaža, turėdavo dar ir priesienį. Į tokį kapą ir paguldė Jėzaus kūną.

Aukštieji kunigai, sužinoję, kur Jėzus palaidotas, pareikalavo, kad kapą saugotų kariai. Jie bijojo, kad mokiniai išvogs kūną ir iš to išplauksiančių pasekmių. Tad kapą užantspaudavo ir pastatė sargybą.

O po to?

Naktį sudrebėjo žemė, kapo angą dengiantis sunkus akmuo pats nuriedėjo į šoną ir neregėtai stipri šviesa apakino sargybinius. Kai šie atsitokėjo, kapas buvo tuščias. Jame gulėjo tik drobulės, į kurias buvo įvyniotas Jėzaus kūnas. Aukštieji kunigai didelėmis pinigų sumomis papirko sargybinius, kad šie sakytų, neva kūną išvogė mokiniai. Šis nesąžiningumas, kaip ir Judo papirkimas 30-čia sidabrinių, nieko nedavė. Judas pasikorė, o aukštųjų kunigų ir sargybinių melas subliūško, kai mokiniai pamatė prisikėlusį Jėzų.

Štai šis tuščio kapo faktas ir yra didžiausias Įvykis žmonijos istorijoje. Kristus prisikėlė, atėjo pas mokinius, bendravo su jais, paskui įžengė dangun pas Tėvą. Ir padovanojo mums amžinąjį gyvenimą ir atpirkimą. Taip, kiekvienas iš mūsų mirsime, bet neišnyksime nebūtyje. Gamtos jėgos pasiims mūsų kūnus, bet nemirtingos sielos, nuvaliusios nuo savęs nuodėmių purvą skaistykloje, keliaus į dangų, kur nėra mirties, nuodėmių ir regės Dievą, būdamos Jo artumoje. Visa tai mums dovanojo Dievo Sūnus, numiręs tarsi nusikaltėlis ar vergas ant kryžiaus ir prisikėlęs Velykų naktį.

Ar begali būti didesnė ir džiaugsmingesnė šventė už Velykas? Ir bėda tiems, kam Velykos tėra tik pavasario šventė, margučiai, giminių lankymas, persivalgymas ir laisvadieniai.

Ką krikščionims reiškė tada ir dabar Prisikėlimas?

  1. Prisikėlimas tapo įrodymu, jog per antrąjį Jėzaus atėjimą pasaulio pabaigoje Dievas dar kartą paveiks istoriją.

  2. Prisikėlimas įrodė, kad Jėzus yra Dievas, priėmęs žmogaus pavidalą ir žmogiškąją prigimtį. Jis yra Dievo Tėvo Sūnus, antrasis Švč. Trejybės asmuo, tapęs žmogumi ir gyvenęs tarp mūsų.

  3. Prisikėlimas reiškia, kad Jėzus Kristus yra gyvasis Dievas. Jis – mūsų Viešpats ir mes, krikščionys, pasirinkome gyventi vienybėje su Jėzumi.

Atšventę Velykas lauksime Sekminių. Bet prieš tai bus Šeštinės – Kristaus Dangun Žengimas 40-ąją dieną po Prisikėlimo. Per Sekmines Dievas atsiuntė Šventąją Dvasią. Ši didelė šventė esti 10-ąją dieną po Šeštinių, t. y. septynios savaitės po Velykų. Sekminės yra Bažnyčios gimimo dienos šventė.

O dabar ruoškimės šv. Velykoms. Dėlioju savo griekelius, kai kuriuos užsirašau ir stropiai pasiruošusi eisiu pas kapelioną iškuopti savo murziną dūšelę, švarutėliai ją išprausti. Namus irgi reikia generaliai išvalyti, nes šventė ypatinga ir didinga.

Linkiu jums visiems geros velykinės išpažinties, po kurios širdyje būna gera ir šviesu, uolaus pasiruošimo bei DŽIAUGSMINGŲ ŠVENTŲ VELYKŲ!

Linksmo Aleliuja!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

NETOLIMOS PRAEITIES BĖDOS

Kaip nesivyniotum, žmogau lietuvi, visi esame iš kaimo. Vienų tėvai ar seneliai, kitų proseneliai, bet vis vien žemę arė. Esame agrarinės kultūros tauta. Kvit. Nieko tame blogo nei gėdingo, bet ir nieko tokio dėl ko galėtume pūstis, didžiuotis. Tiesiog esame bemaž visi iš kaimiečių ir tiek.

Kai vėlyvesniu pokariu kaimuose ėmė darytis striuka, guvesnieji suskato bėgti į miestus. Maždaug kaip dabar į Angliją ar Norvegiją. Buvę kaimiečiai glaudėsi ankštuose priemiesčių medinukuose, o įsibėgėję ir sukaupę tuos 15 000 rublių ir išlaukę maždaug 15 metų eilėje, persikeldavo į chruščiovkių „rojų“ – pirmuosius kooperatinius butus. Štai ten nutikdavo keistų dalykų.

Sąžiningai (beveik) perpasakosiu elektriko Alfonso, buvusio kaimiečio, kuris už prieinamą kainą vakarais sutvarkydavo mūsų namo elektrotechninius reikalus, bėdas. Sykį pasiguodė:

 – Visai atsitiktinai tapau viešbučio direktoriumi savo paties namuose. Mano nuosavam bute! Viskas prasidėjo tada, kai prie daktarų atvažiavo teta Liolė. Aišku kaip dieną – artima giminė, reikia priimti kaip priklauso. Teko užleisti savo vietą lovoje, prie sienos, nes iš krašto guli mano žmonelė Aldutė. Pats persikėliau ant grindų pas švogerį Jonutį, kuris stovi eilėje bendrabučiui gauti, todėl laikinai nakvoja pas mus ant čiužinuko, nes sofai – lovai dar nesusitaupėme. Būtų pusė bėdos, bet iš Suvalkijos užgriuvo mano Aldutės krikšto tėvelis Kajetonas su žmona Ole, sergančiu sūnumi Rodrigu ir pagranduke Lolita. Neliko kitos išeities, kaip mudviem su švogeriu Jonučiu persikelti į didžiąją drabužinę spintą. Nors buvo ankšta, ten sekėsi visai neblogai. Mat Aldutė spintoje laiko vaistus nuo romantizmo – ant skruzdėlių užpiltą degtinę „Stoličnaja“. Aiškus dalykas, po šimtgramį ant miego patraukdavome. Spalvotus sapnus sapnavome, nors švogeris ir skundėsi, kad patamsyje reikia skruzdėlytėmis spjaudytis.

Gyvenome visai neblogai, nes butas erdvus, du kambariai, 50 kvadratų. Tikrai ankšta tapo tada, kai atkako Aldutės brolis Vaciukas su ožka. Mat uždarbiavo prie Kybartų, stogą dengė. Šeimininkui pritruko grynų, tai skirtumą padengė minėtąja ožka. Pasiūlėme ožką apgyvendinti rūsyje, bet Vaciukas tiesiog pasiuto. Tvirtino, esą kelionės metu prie jos labai prisirišo. Be to, pasak jo, ožka yra linksmo būdo gyvūnėlis, todėl tuoj pat ją pamilsime. Kurgi ne!

Kai atvažiavo Aldutės teta Katrytė, jau nė dėmesio nekreipėme. Gal nepatogumų kėlė tik jos atvežta dovana Aldutei – didelis fikusas, skirtas butui papuošti. Užėmė daug vietos ir visiems kliudė. Bet visa tai niekai. Didžiausia bėda buvo, kad prieš užplūstant giminėms, bjaurybė santechnikas Saška išardęs išgabeno vonią, paliko plikas sienas, atjungė vandenį, kanalizaciją, o pats juodai užgėrė. Neišsiblaivydamas pylė jau visą savaitę. Suprantat, ponia, ankštai gyventi lietuvis pratęs, tris – keturias dienas gali noriai išbūti nesiprausęs, bet savaitę tai jau per daug. O dar ir ta ožka atvyko turėdama „smulkių“, lyg negana būtų, kad mūsų Reksas blusų turėjo natūraliu būdu. Nieko keisto, kad po poros dienų visi ėmėme kasytis. Išsimaudyti reikėjo verkiant! Tada švogeris Jonutis pasiūlė įrengti romėnišką pirtį. Tam reikalui koridoriuje (kad būtų erdviau) pastatė emaliuotą bliūdą, palubėje pakabino laistytuvą, o prie snapelio pririšo virvutę. Aštuoni žmonės, įskaitant vaikus, maudytis toje pirtyje nepanoro ir išėjo į miestą. Mudu su švogeriu, žmonės apsišvietę, jau senokai miestiečiai, nutarėme romėnišką pirtį išbandyti, nes švara yra sveikata. Aš pasisiūliau maudytis pirmas. Nusirengiau iki Adomo, įlipau į bliūdą. Mažas, kad jį kur. Mano kojų numeris 45, netelpa, bet kenčiu. Švogeris mane apipylė iš trilitrinio slojiko šaltu vandeniu, įbruko ūkiško muilo gabalą ir ragina: „Gerai prisimuilink, Alfuk, o kai būsi pasiruošęs, sakyk. Tada patrauksiu virvutę ir po tekančiu vandeniu būsi nuskalautas kaip lėlytė“. Kai uoliai prisimuilinau, šaukiu: „Švogeri, trauk virvutę!“ Laukiu, o jis neatsiliepia. Atsimerkiu – nėra Jonučio! Rėkiu: „Švogeri, kur prapuolei?“ O švogeris nuo laiptinės atsiliepia, kad palaukčiau. Jis, matai, užimtas, nes atėjo kooperatyvo komisija tikrinti ar ne per didelis gyventojų skaičius mano bute. Aš stoviu nuogas, muilinas, akis graužia, netelpančios bliūde kojos slidinėja ant tos emalės, o jis su komisija bla-bla, bla- bla. Kentėt negaliu, todėl sakau: „Nebūk kiaulė, nelaikyk žmonių ant laiptų, kviesk komisiją į vidų“. Jonutis atsiliepia: „Negaliu, nes sudėtyje trys narės damos!“ Neišlaikau: „Daryk ką nors, nes muilas akis išės!“ Švogeris trumpam įbėgęs trukt už virvutės... Oi, visi šventieji! Vanduo laistytuve 70 laipsnių pagal Celsijų pavėsyje! Slydau iš to bliūdo muilinom kojom ir nučiuožiau griūdamas tiesiai į komisijos vidurį. Narės kad užgazavo, pirmininkas vos pasivijo. Kilus tokiam anicidentui ožka nusigandusi varė per langą tiesiai ant patruliuojančio milicininko ir tas vietoje surašė du protokolus. Viena bauda man už chuliganizmą, antra už dorovės normų nesilaikymą viešumoje.

Ilgai giminių viešnagė netruko. Per tris savaites visi išsivažinėjo. Liko tik švogeris Jonutis. Aš vėl persikėliau į vedybinį guolį pas Aldutę nuo sienos, bet su švogeriu tykojam kol maniškė išeis į krautuvę, kad atsigaivintume tomis skruzdėlytėmis. Fikusas ožkos neatlaikė, vazoną išmečiau. Dabar vietos kaip ir per daug, nors neilgam. Olė skambino Aldutei, sakė atveš Lolitą prie dantų daktaro, o Rodrigą į užkrečiamas ligas, kad kirmėles išvarytų. Be to, pusbrolis Bronys beveik gavo vairuotojo darbą, tik kol kas neturi kur gyventi. Prašo priimti, kol susiras kambarį. Mudu su švogeriu savo jėgomis įrenginėjam vonią, nes Saška girtas padarė škandalą ir gavo 15 parų. Žinant jo būdą, išėjęs vėl užgers kaip neteisingai nubaustas. Tikimės užbaigti, kol atvažiuos giminės. Naują vonią per blatą gavome, bet trūksta dviejų ventilių ir movos. Krautuvėj gauti – nesitikėk. Vyrai patarė ieškoti Aleksoto turguje tarp senienų. Sako, galima gauti net varinių ventilių, o movų tai visokių pilna.

Štai tokie gyvenimai būdavo 1960 – 1980 metais chruščiovkių „rojuje“. Dabar giminystės ryšiai susilpnėjo, užgriūti į svečius kelioms dienoms nepatogu, geriau apsigyventi viešbutyje. Butų 15 metų nelaukiame, perkame ar nuomojame be suvaržymų, tik turėk pinigų. Niekas nenakvoja „ant čiužinuko“ laukdamas bendrabučio. Kai aimanuoja, jog sunku susitaupyti būstui, nuoma brangi, visada sunkiai atsidūstu: „Žinotumėt, kaip buvo okupacijos laikais!“ Metų kaleidoskope prisižiūrėjau visko. Ir nesakykit, kad gyventi Lietuvoje yra blogai. Nes blogai yra sėdėti kamine, kai rūksta dūmai.

Kadangi kariuomenėje tarnauja jauni žmonės, tad primenu: kovo mėnesį nepamirškite pasveikinti su vardo diena tėčių, mamų, dėdžių, tetų, senelių ir močiučių Kazimierų, Kazių, o taip pat Juozapų, Juzefų, Juozų.

Ir negaliu nepasveikinti jūsų visų-

Su Kovo 11-ąja, mūsų Tėvynės valstybės atkūrimo diena!

Tegyvuoja Lietuva ir mes, jos vaikai!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

LINKSMYBĖS IR NELINKSMYBĖS

Na va, ir pragarmėjo visos linksmos šventės. Pasidžiaugėme šv. Kalėdomis, kai visi šypsosi, perka kartais mielas, o kartais kvailas ar visai nereikalingas dovanas, aplanko senelius, dėdes, tetas. Net ne pačiam sąmoningiausiam katalikui tai vis vien kupina pozityvių minčių ir emocijų šventė. Nauji metai jau gerokai apsunkę. Žalias jaunimėlis – jam kas! – siautėja, šoka, kilnoja netikro šampano taures. Trisdešimtmečiai ir vyresni viešai ar slaptai prisiekia nuo sausio 1 d. mesiantys rūkyti, dievagojasi, jog atsikratys nors 10 kg. antsvorio, pradės lankyti sporto klubą, kinų kalbos greitojo mokymosi kursus ir apskritai. „Apskritai“ reiškia, kad kardinaliai keis gyvenimą. Kurgi ne! Džiaugiuosi niekada nedavusi tokių įžadų. Mažiau graužaties ir saviplakos.

Tai ČIAU, gruodi, sausi! O vasaryje kas? Tik šv. Agotos duoną šventinti? Na, yra viena rimtesnė šventė – Grabnyčios. Pavadinimas ne iš linksmųjų, nors pati šventė puiki. Ji mini Kūdikėlio Jėzaus paaukojimą šventykloje. Dar ir Vasario 16-oji išpuola, o tai visai nykus mėnuo būtų. Šalta, dangus susiraukęs, saulė susisupo į kailinius ir net špygos nerodo, automobiliai kai kam neužsikuria, net šunys nenori bėgioti, o abejingai sliūkina ant laisvo pavadžio.

Kas neskaito, gali save tonizuoti televizoriumi. Pabandžiau. Dar labiau sugniužau iš nevilties, nes per visus kanalus eina absoliutus brokas. Tiesa, per vieną pažintinį kanalą pažiūrėjau amerikonų laidą apie šviesos spektrą ir garso bangų ilgius. Taškas. Kol mintijau, ar neparsisiuntus kokių filmų iš pasaulinio kinematografijos aukso fondo, LRT KULTŪRA paskelbė rodysianti „Tiltas per Kvai upę“. Mano jaunystės metais filmas laikytas šedevru. Tik tiek ir teprisiminiau. Pradedu žiūrėti ir atmintyje viskas atšoka. Bet eina sau! Neneigiu, kad šedevras, tik... Tiek kariuomenės, vyrų vienoje vietoje, žiaurumo pramaišiui su kilnumu, vilties su beviltiškumu ir tokių beprasmių mirčių gausa... Kas pasaulyje gali būti žiauriau ir kvailiau už karą? Gal tik nemenkos žmonių dalies sielos gelmės. Kaip bebūtų, nors myliu karius, esu tvirta pacifistė.

Žiemos vakarai ilgi, tad ką dar gali prasimanyti, kai dienos darbai užbaigti, indai išplauti, šuo pavedžiotas ir tau teisėtai lieka laisvalaikio? Ir arkliui aišku, kad lieka knygos, kurios niekada nepaveda. Dabar gerai! Knygynuose pilna puikių puikiai kainuojančių knygų! Žinoma, niekas nesako, kad tuoj reikia pulti pirkti. Nepamirškime bibliotekų egzistavimo fakto. Draugė man dažnai paskolina bibliotekinių knygų: nudrengtų, nuskaitytų. Tai geras ženklas, nešantis žinią, jog skaitančiųjų yra ir ne visi išvirtome į makaka rezus.

Jaunosios kartos publika neįsivaizduoja, ką mums reiškė gera knyga sovietmečio laikais. Knygynuose puikavosi Lenino, Markso, Engelso, Kapsuko-Mickevičiaus ir kitų „draugų“ bei kvailiausių sovietų „rašytojų“ knygos. Kas mokėjo lenkiškai, galėjo mažame užsienio kalbų knygynėlyje (kampas Laisvės al. ir Vasario 16-tos) nutverti kokį Remarką, Hemingvėjų, o lydint sėkmei net ir Džoisą. Kriminalinį romaniuką irgi. Tiesa, komandiruotėse rusyne, t. y. Maskvoje ar Leningrade kokiame atokiame knygynėlyje irgi ką skaitomesnio sugriebdavai. Be to, tada Peterburge (anuomet Leningrade) veikė blusų turgus. Jame slapta, iš po skverno, galėjai nusipirkti Paryžiaus „Victoria“ leidyklos išleistus V. Nabokovo romanus, M. Bulgakovo „Šuns širdis“. Beje, pastaroji kainavo 70 rublių, o Nabokovo „Lolita“ – 90 rublių. To paties autoriaus „Priglašenije na kaznj“ galėjai įpirkti už 50 rublių. Kad suprastumėte, jauniems paaiškinu: gydytojo alga už vieną etatą buvo 60 rub., pradedantis inžinierius uždirbdavo 90 rub., automobilis „Žiguli“ kainavo nuo 4 000 rub., „Zaporožietis“ 2 000 rub. Beje, automobiliai tiek kainavo perkant su paskyra (talonu), kurią duodavo direktorius + profsąjungos pirmininkas + partorgas. Žinoma, galėjai pirkti ir turguje, bet jau daug brangiau. Štai tokiame kontekste žmonės tame Peterburgo blusturgyje knygas vis vien pirkdavo! Ką ten, pati pirkdavau... Sunkiai įsivaizduoju mūsų dienų žmogų, mokantį mėnesio atlyginimą už knygą. Kad ir poreikio nėra, nes gali gauti ką tik nori. Brangu, bet čia jau tavo paties pasirinkimo reikalas. Och... gi tuoj prasidės Knygų mugė! Kad puls visi pirkti tų knygų, kurių niekada neskaitys! Temps krepšiuose puikius albumus (pavartys lygiai vieną kartą), iškilių autorių iškilias knygas (slapta skaitys detektyvus) ir apsipylę prakaitu dejuos, kad labai pavargo. Bet už tai pasėdės renginiuose ir tai puiku! Nes ar daug kas šiaip sau, nei iš šio, nei iš to ima ir nueina į knygos pristatymą ar susitikimą su rašytoju? Anas dažniausiai turi ką pasakyti. Įdomu gi! Čia tau ne kompiuteris ir ne televizorius.

Nė nepajutau, kaip atgręžiau ienas į knygų pasaulį. Kažkaip savaime nutiko. Meluoju, žinoma. Esu prisiekusi skaitytoja, tad knygos man nelygu katinui valerijonai. Traukia, nors tu ką! Ir jus agituoju. Puikus laiko praleidimas. Sveikas, nebrangus ir pasiutusiai patogus, nes, kaip visiems žinoma, skaityti galima lovoje, traukinyje, lėktuve, paplūdimyje, odontologo laukiamajame ir visur kitur. Labiausiai mįslingas yra pomėgis skaityti tualete. Žiūrėk, nuėjo su knyga ir užstrigo. Kadaise pažinojau šeimą, gyvenusią sename name, kur trys butai naudojosi vienu WC. Tvarkingu, labai švariu, su lentynėle ant kurios gulėjo Gogolio „Mirusios sielos“. Iš to tualeto nuolatos girdėdavosi garsus kvatojimas. Ar tai blogai? Gal nepatogu naudotis viena tupykla, bet skaityti ten knygą visai neblogai. Na ir siūlau šaltą vasarį ir nykų kovą pamaloninti save skaitymu. Nebūtinai tualete. Tikrai nesigailėsite ir kažkuo kažkiek praturtėsite.

Pereinu į kitą bangos ilgį.

Praėjo 99 metai nuo tos lemtingos dienos, kai būrelis vyrų, kuriais nedaug kas tada tikėjo, pasirašė mūsų Nepriklausomybės aktą. Per tą laiką įtvirtinome valstybę, ištvėrėme karus, okupaciją, tremtis, lagerius, bet išlikome ir esame čia, kur mūsų gimtinė, namai, kur Lietuvos žemė.

Sveikinu jus, Lietuvos kariai, su Vasario 16-osios švente! Tegyvuoja Tėvynė Lietuva ir šaunieji jos gynėjai!

Jūsų Vanda IBIANSKA


KAIP ĮSIKURTI JAUNAI ŠEIMAI

Pralėkė šventės, kartu ir vestuvinis bei povestuvinis periodas. Šie jaunavedžiai dar trainiojasi ankštuose tėvų buteliuose. O štai rudens jaunavedžiai jau paėmė paskolas ir bando įsikurti jaukiame šeimos lizdelyje, kaip sakydavo seneliai. Reikalavimai lizdeliui ne menki. Turi būti šiltas, mielas, toks, iš kurio nesinori išeiti. Faktas visiems taip pat gerai žinomas, kaip Pitagoro teorema. Tačiau yra pragmatiškų dalykų, apie kuriuos jauni negalvoja, nors galvoti apie tai labai reikia.

Taigi, kai kurie patarimai. Baldus pirkite po du: dvi sofos, du televizoriai, dvi lovos ir t.t. Čia tam atvejui, jeigu susipyksite. Kol susitaikysite, kiekvienas sėdi ant savo sofos ir žiūri savo televizorių, va taip!

Jei planuojate turėti vadinamuosius atvirus namus, kuriuose nuolat bus svečių, priimtiniausias minimalistinis interjeras. Tada baldus dera pirkti „kavinės tipo“ t. y. maksimaliai nepatogius. Kėdes rinkitės ant plonų kojyčių ir tokias, ant kurių sėdint pusiausvyra esti itin nestabili. Tada svečio dėmesys bus sutelktas ne į valgius bei gėrimus, o kaip neapvirsti su visa kėde. Stalą pirkite kuo žemesnį ir mažesnį, vadinamąjį „japonišką“. Nestabiliai sėdintis svečias turės palinkti beveik iki grindų, kad įsidėtų burnon kąsnelį. Tuo būdu kąsnelių skaičius žymiai sumažės. Išgertų taurelių irgi. Tiesa, dabar su taurelėmis sudėtinga mizanscena. Bet kol visi taps abstinentais, slapta, privačiai kai kurie mikrokiekiais vartos. Todėl taurelių reikia pirkti du komplektus: 25 g. talpos stipriesiems gėrimams (mažesnių, deja, negamina) ir kokteilinius. Pastarieji skirti namų darbo specialiajai trauktinei. Ji gaminama iš anksčiau buvusio priėmimo gėrimų likučių (gera šeimininkė nepamirš ir nebaigtų gerti taurelių turinio), supilant viską į grafiną ir supurtant. Galima pateikti su ledu.

Buto/namo įsigijimą kuo ilgiau slepiame nuo vyresnio amžiaus tetų, dėdžių ir senelių iš abiejų pusių. Sužinoję, kad jau turite būstą, jie neperspėję gali atvežti dovanų šeimyninių relikvijų. Pvz. lovą su baldakimu, ant kurios amžiną atilsį promočiutė su amžiną atilsį proseneliu miegojo 50 vedybinio gyvenimo metų ir kuri dulkėjo (bet apklota, apklota!) dar 50 metų palėpėje. Labai galimas dalykas, kad gausite 2,5 metrų skersmens ąžuolinį masyvų pietų stalą, neva prosenelio pirktą iš Pacų rūmų. Teta Aldona/Nijolė/Angėlė su pusbroliais gali atgabenti paveikslą: 3 m. x 2 m., svoris 65 kg., platūs paauksuoti rėmai, nežinomas XX a. pirmos pusės vokiečių dailininkas, peizažas, vaizduojantis saulėlydį ir trobelę antrame plane. Paaiškins, kad tai šeimos palikimas. Taip pat galite tikėtis sugedusio sieninio laikrodžio (priklausė proseneliui Antanui!), kinivarpų suėsto, išderinto koncertinio fortepijono „Bosendorf“ (promočiutė Aloyza juo akompanuodavo romansams, kuriuos dainuodavo a. a. prosenelis Antanas) ir pan.

Ir ką tada daryti?!!! Revoliuciją giminės mastu?!!! Kur tau! Šypsositės veidmainiška 300 vatų šypsena arba spoksosite užverktu paukštės veidu ir tylėsite. O tada jūsų smegenyse ims sukinėtis savižudiškos mintelės...

Kartais nutinka, kad susituokia du pralobę snobai arba didelių kompleksų kamuojami individai, nes pinigai svarbu, bet toli gražu ne viskas. Tiesą sakant, žodžio „arba“ čia gali ir nebūti, nes snobas ir kompleksuotas yra vienas ir tas pats.

Tokiu atveju antikvariniai daiktai tiesiog gelbsti, netgi gydo. Tada jaukiame šeimos lizdelyje kiekvieną svečią dera sodinti ant originalaus Liudviko XV stiliaus fotelio. Kėdės – art deco. Stalas pageidautinas Direktorato laikotarpio. Valgoma iš Meiseno porceliano indų, stalo įrankiai būtinai Elžbietos epochos. Arbatos puodeliai turi būti iš Čang dinastijos laikų. O valgiai? Na, blynai pagal slaptą Petro I virtuvės receptą, užgeriami vynu „Chateau Malescot“. Šiukštu, ne degtine! Valgoma sklindant foninei muzikai. Tinka Vivaldi ir Debiusi. Jokių ten lietuviškų ar nelietuviškų popsų!

Galima, aišku, pasikviesti interjero architektą (jei norite, dizainerį). Tai kainuoja, bet turint pinigų argi svarbu? Jis išplės jums erdvę veidrodžiais, suras vietą židiniui/norvegiškai krosnelei/“buržujkai“, įsūdys masažinę vonią, kuria pradžioje naudositės retai, o paskui prausitės tik po dušu, suprojektuos vietą šuns/katės dislokacijai ir sukurs jums šaltus kaip morgas, nejaukius, bespalvius namus. Tai bus „skandinaviškas“ stilius. Antras variantas – daug chaotiškų, ryškių spalvų, žiauriai nepatogūs baldai ir stiklinė pertvara tarp miegamojo ir sanmazgo.

Todėl, mano galva, geriausia patiems nuvažiuoti į baldų parduotuves ir nusipirkti tai, kas jums prie širdies, nes namuose gyvensite jūs, o ne dizaineris.

Kodėl apie visa tai rašau? Nes švenčių laikotarpiu viešėjau taupių, snobų ir „nūdieniškų“ jaunų žmonių naujuose namuose. Man nepatiko, bet pratylėjau, nes nemandagu nepritarti. Be to, su savo nuomone likčiau viena, kaip Marijus Kartaginos griuvėsiuose.

Tai čia viskas buvo šiaip sau, pasiplepėjimui.

Sausis – dvejopų jausmų mėnuo. Sušildanti Trijų karalių šventė, persmelkianti šv. Pauliaus atsivertimo diena ir įvairius prisiminimus sukelianti Sausio 13-oji. Įvairius todėl, kad galime didžiuotis kokie beveik (!)visi buvome tada ir liūdėti ne tik žuvusiųjų, tačiau ir to, kad ne visi esame tokie, kaip reikėtų. Būtų mumyse daugiau tikėjimo, meilės ir vilties, kitaip tariant Dievo, tai ir taptume kitokie, o gyvenimas išsyk nusišypsotų, imtų gerėti. Įskaitant BVP.

Malonaus žiemos mėnesio! Iki kito mėnesio!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

IR UŽGIMĖ JĖZUS

Kalėdos – antroji pagal svarbą krikščionių šventė. Jėzaus gimimo diena, kurios tikslios datos, beje, niekas nežino. Tai galėjo būti keturi arba septyni metai prieš nulinį skaičių, nuo kurio skaičiuojama mūsų era. Dėl mėnesio ir dienos dar daugiau neaiškumų. Tačiau ar tai mums esminga? Kur kas svarbiau, kad prieš 2016, 2020 ar 2023 metus Dievas pasiuntė į Žemę savo Sūnų, kad mus išganytų.

Kaip atrodė Jėzaus tėvynė Jo laikais politiniu aspektu ir kaip matė Jį neįtikėjusieji?

Žydus okupavo ir pavergė romėnai. Juos valdė Romos imperatoriui lojalūs karaliai ir paskirti vietininkai (kažkas panašaus į gubernatorius). Pagrindinės politinės grupės buvo sadukiejai, fariziejai, zelotai ir esėnai. Visų keturių būta griežtai religinių. Sadukiejai (dažniau kunigai ir levitai, kartais vietiniai aristokratai) stengėsi romėnams įtikti, kitaip tariant, kolaboravo. Mokyti, išsilavinę fariziejai mažiau rūpinosi politiniais reikalais. Jie buvo pasinėrę į Senojo Testamento studijas, laikėsi jo paraidžiui ir siekė, kad lygiai taip jo laikytųsi kiekvienas žydas. Esėnams tikėjimo dalykų būta dar svarbesnių. Šie kūrė atsiskyrėlių bendruomenes ir gyveno dykumose, kalnų olose. Zelotus būtų galima pavadinti žydų nacionalistais kovotojais. Jiems religija rūpėjo mažiau. Didesnis zelotų rūpestis – išsivadavimas iš romėnų jungo. „Nepartiniai“ žydai irgi purkštavo prieš romėnų valdžią, priespaudą, didelius mokesčius, tad nuolat kildavo maištų, sukilimų. Visa tauta nekantriai laukė Mesijo, Išgelbėtojo, pažadėto Senajame Testamente. Žydai įsivaizdavo ateisiant politinį galiūną, kuris išvaduos juos nuo romėnų jungo. Ir niekam nė galvon netoptelėjo, kad pranašai kalbėjo apie visai kitokį Išgelbėtoją.

Ir štai garbingoje, nors ir nepertekusioje turtais šeimoje gimsta berniukas. Jo gimimą lydi antgamtiniai reiškiniai. Kai kurie žmonės išsyk įžvelgia Jo išskirtinumą, tačiau kol kas jų nėra daug. Iki trisdešimtųjų gyvenimo metų Jis greičiausiai gyvena eilinio žydo dailidės gyvenimą, apie kurį žinių neišliko. Juolab kad gimęs Judėjoje ir užaugęs tautiečių niekinamoje Galilėjoje, Jėzus žydams buvo provincialas iš menko Nazareto kaimelio.

Atėjus Dievo Tėvo skirtam metui, viešumoje pasirodo Jonas Krikštytojas. Jis kviečia žmones atsigręžti į Dievą ir krikštija juos Jordano upėje. Į Jono Krikštytojo balsą įsiklauso daug žmonių, susiformuoja didelė jo sekėjų minia. Joje ir Jėzus, kurį giminaitis Jonas Krikštytojas taip pat pakrikštija. Nuo tada prasideda vieša Jėzaus veikla Judėjoje, o vėliau Galilėjoje.

Kaip Jėzų matė tų laikų žydai?

Jis greit tapo labai populiarus paprastų, bemokslių ir neturtingų žmonių tarpe. Sekėjų minios sparčiai augo. Pradžioje romėnai į Jį per daug dėmesio nekreipė. Pagalvok, prasčiokas iš atkampios vietos ir dar niekam nežinomas! Ir žmonių neagituoja imtis ginklo prieš okupacinę valdžią. Tai kuo Jis gali būti pavojingas? Tiesa, Jo mokymas neįprastas, kaip ir pats Jėzus. Jis neskirsto žmonių į geriečius ir blogiečius, valgo su visų niekinamais muitininkais, mokesčių rinkėjais, neatstumia ir nepasmerkia laisvo elgesio moterų, neniekina visų užgauliojamų mišraus kraujo samariečių. Jam visi lygūs ir nė trupučio nerūpi politiniai reikalai. Tad natūralu, jog romėnams Jėzus atrodė nors labai charizmatiškas, tačiau pavojaus nekeliantis keistuolis ir tiek.

Visai kitaip į Jėzų žiūrėjo dvasininkija, sudaryta iš sadukiejų ir jiems antrinantys fariziejai. Vienus ir kitus, griežtai besilaikančius Senojo Įstatymo raidės, šokiravo radikali Jėzaus pozicija religiniais klausimais. Be to, Jis nelaikė autoritetais aukštų kunigų, numojo ranka į besąlygišką šabo šventimą. Lyg to būtų maža, pareiškė, kad neužilgo bus sugriauta šventykla ir dar beveik chuliganiškai išvijo prekijus iš jos prieigų. Visus – aukoms skirtų ožkų, avių, purplelių pardavėjus ir pinigų keitėjus (tuo metu apyvartoje buvo labai įvairių pinigų).

Bet didžiausią nerimą kunigams ir fariziejams kėlė žaibiškai augantis Jėzaus ir Jo mokymo populiarumas, neįprastas, tad jų akimis šventvagiškas Senojo Testamento interpretavimas, išorinių taisyklių ignoravimas, pereinant prie gilios, esmingos etinės doktrinos. O kur dar gydymo stebuklai?! Tas dailidė vien žodžiu, rankos prisilietimu, seilėmis išgydo beviltiškai neįgalius! Jo klauso gamtos stichija Galilėjos jūroje, padaugina duoną ir žuvis, kad pamaitintų aibę išalkusių žmonių, susirinkusių pasiklausyti Jo mokymo. Kalba taip aiškiai, paprastai, suprantamai, jog beraščiai žvejai ir piemenys pajėgtų suvokti Dievo siunčiamą žinią. Savo mokiniams sako, kad netrukus bus nužudytas ir ruošia juos skleisti mokymą.

Kunigams ir Rašto aiškintojams tapo akivaizdu, jog beturtis keliautojas, galybės žmonių Mokytojas kelia jiems didžiulę grėsmę.

Kas vyko toliau, visi žinome. Kraupus nužudymas ant kryžiaus ir Prisikėlimas.

Štai taip proziškai aprašiau Dievo Sūnaus gyvenimą Žemėje. Taip matytų beveik laisvamanis, bet net jis nepajėgtų paneigti Jėzaus stebuklų, Jo sukeltų antgamtinių reiškinių ir Prisikėlimo. Beje, laisvamanių gamtoje beveik nėra. Kai prisliūkina senatvė ar grėsminga liga, jie tampa uoliais tikinčiaisiais.

Kokie nesuprantami žmogaus protui Dievo planai, galybė ir beribė meilė savo kūrinijos vainikui – žmonijai! Kažkodėl Jis pasirinko mažą klajoklių tautelę, gyvenančią itin nepatrauklioje gamtoje. Įsūdė klajokliams daug pranašų, per kuriuos kalbėjo Šventoji Dvasia. Visaip baudė už nuodėmes. Tai tvanu, tai vergija, bet galop visada pasigailėdavo savo nesupratlyvų vaikų. Į ją pasiuntė Sūnų, kad išganytų per kryžių ir Prisikėlimą visus žmones. Mus, šlykštukus, kurie kasdien kepte kepame nuodėmes, neklausome Dievo ir apskritai esame verti, kad mus gerai išpertų. Tai gal vertėtų nors retsykiais paskaityti Evangeliją? Ypač per adventą, kai laukiame tokios gražios šventės – Kūdikėlio, Dievo Sūnaus gimimo dienos.

O mes ką? Perkame dovanas (dažnai, tfu!, kiniškas), puošiame eglutes, apsiryjame, nors nesusergame, per Kūčias, apsiryjame ir susergame per šv. Kalėdas, džiaugiamės laisvadieniais, susitikimais su artimaisiais ir... Ir?! Tatai gi.

Bet vis vien, nors ir esu eilinė nuodėminga šlykštukė, bet:

SVEIKINU VISUS JUS, LIETUVOS KARIUS, SU ŠVIESIA IR TOKIA JAUKIA ŠV. KALĖDŲ ŠVENTE!

Telydi jus užgimusiojo Kūdikėlio malonė ir tesaugo Jo laiminanti ranka!

Ir 2017-ieji tebūnie jums dosnūs malonių, sveikatos, gėrio ir... netgi gerų orų!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

APIE KARIUOMENĘ ANUOMET

Oi, nedaug žinau apie mūsų dienų kariuomenę. Tik šį tą, paviršutiniškai. Už tai apie LDK – kur kas daugiau. Kodėl? Jokia paslaptis. Mat buvo prireikę parašyti straipsnį apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didįjį etmoną Mikalojų Kazimierą Pacą. Ir teko išknisti viską iki pašaknų apie mūsų tikrai šlovingą anų laikų kariuomenę. Aišku, apie vadus daug įdomiau rašyti ir skaityti. Na, o apie struktūrą, karinius laipsnius, pareigas? Irgi įdomu. Tik kažkodėl skaudu. Matyt, esu per daug empatiška, tad smarkiai įsijaučiau. Vaizduotė piešė ne tik smagius vaizdus, bet ir nelengvą anų laikų karių gyvenimą. Cha! Ir nepaisant visko, kad siūūūbtelėdavo priešams, jog aniems per mažai neatrodė! Kalė per moliūgą visiems, kam reikėjo: vokiečiams, maskoliams, progai pasitaikius ir švedams. Osmanus tai sudorojo į smulkias aguonas, tik Sobieskis labai jau gyrėsi, o iš tikrųjų tai mūsiškiai davė turkams į kaulus.

Tad kokią gi aš mačiau rašytiniuose šaltiniuose anų laikų mūsų kariuomenę? Raitas bajoras (būtinai su ūsais, dažnai ryžais), nupirkęs reikiamą ekipiruotę (ginklus, šarvus) su 5–7 vyžas avinčiais snargliuotais jaunais savo vyrukais traukdavo pas turtingą tituluotą kaimyną, kur grupė aplinkinių bajorų suformuodavo vėliavą iš 20–25 iečių. O ietis, tai tas smulkesnis bajoras (kartais ir visai plikbajoris) su savo 5–7 šeimynykščiais. Ar koks mūsų dienų verslo ryklys, na, juolab rykliukas, išlaidautų ir eitų savanoriškai ginti Tėvynės su savo sūnumis, anūkais ir samdomais darbuotojais? Kur jau ten! O tada, arklys nežinia kaustytas ar ne, balnas pagal galimybes, šarvai, ginklai irgi, o vyrai irgi gal ne itin kaip aprūpinti. Bet ėjo! Visi. Tai buvo ne tik atsakomybės, pareigos, bet ir garbės reikalas.

Kai susidarydavo vėliava, o vėliau iš kelių vėliavų ir kariauna, tai jos karininkams beigi kariams irgi pavydėti nebuvo ko. Dažniausiai kautis tekdavo net nepailsėjus. Ką jau ten... Na, gal paskui ir atsikvėpdavo gynybinėje pilyje. Ten jau būdavo smagiau. Pilininkas bent viskuo aprūpindavo, o ir feminų pilyse būdavo. Gal net blondinių. Tiesa, ilgos kojos tada neturėjo reikšmės, nes sijonai būdavo žiauriai ilgi ir vis vien nieko nesimatė. Na, bet damos vis šiokia tokia įvairovė. Tik kad deramai neatsikvėpus regimentorius vėl trimituodavo: „Į žygį!“ Vedė nesismulkinant, visus. Ėjo ietys, ginklininkai, žirgininkai, gurguolininkai, ceigvartai ir visi kiti. Nepurkštaudami ėjo. Atlygis? Na, karo grobis, kurio būdavo arba ne. Greičiausiai liūto dalį sušluodavo vaivada, gal etmonas. Nors čiupnos buvo ne visi. Antai man imponuojantis jau minėtas M. K. Pacas iš savo kišenės kariuomenę pamalonindavo. Be kita ko, ačiū jam už šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje.

Kadangi ką tik praslinko sunkiausia metinė šventė  – Vėlinės, tai prisiminiau ir didžiojo etmono M. K. Paco laidotuves. O dėl Vėlinių, tai žinot kodėl sunkiausia? Kasmet aš po jų savaitę gaivaliojuosi, nes keletą dienų reikia kaip baudžiauninkei tampyti maišus lapų, kuopti šiukšles ir pan. Ir viskas dėl gyvųjų pletkininkų, nes mirusiems chrizantemų nereikia. Jiems maldą duok ir kuo daugiau.

Čia buvo ekskursas į šalį. Grįžtu prie LDK didžiojo etmono M. K. Paco.

Pinigų laidotuvėms nepaliko. Nei skatiko. Užtai paliko nurodymus. Kariškai aiškius, konkrečius, įsakmius. Pašarvoti ant bažnyčios grindų, paprastų lentų karste. Jokios vėliavos, etmono buožės ir giminės herbo ant karsto. Jokių kalbų, salvių, žirgo vedimo. Jokių pašalinių žmonių laidotuvėse, išskyrus kunigus. Pakasti už bažnyčios slenksčio, vidinėje pusėje. Bažnyčia, žinoma, Šv. Petro ir Povilo Vilniuje. Paliko tik pinigų elgetoms, kad melstųsi už jį. Va taip! O buvo galingiausias asmuo Abiejų Tautų Respublikoje po karaliaus. Gaila, kad nevedęs. Prapuolė puikūs genai, galėję praturtinti mūsų genofondą. Na, gal neoficialiai, privačiai, taip sakant, koks genas tautoje ir liko...

Tai jau čia su LDK kariuomene ir iškiliausiu jos didžiuoju etmonu būtų kaip ir viskas.

Keičiu kryptį.

Dėl įvairių priežasčių kuriam laikui tapau šalta ir viskam abejinga kaip šaldytuvo durelės. Tai ir nepašnipinėjau, ar šiemet buvo ruošiamas karių šokių vakaras. Va ir nežinau. Tai svarbi ir labai reikalinga atrakcija. Nėra nieko gražiau už šokantį uniformuotą vyrą. Tada jis atrodo ne vien testosteroninis, bet ir toksai stilingas, džentelmeniškas, iškilus, kilnus. Žodžiu, tikras vyras šalia į jį Bembio žvilgsniu žiūrinčios feminos.

Baliai ir šokiai verkiant reikalingi, nes tuoj ateis adventas ir baigsis linksmybės. O Kariuomenės diena jau ant nosies.

Ta proga sveikinu:

kiekvieną mūsų kariuomenės karį;

visų jūsų mamas ir tėčius;

žmonas ir vyrus;

vaikus taip pat, nes jų tėvai – Lietuvos gynėjai!

Tesaugo gerasis Viešpats jus, jūsų artimuosius ir namus!

Būkite laimingi ir linksmi! Telydi jus visus gėris, meilė, ir taika Lietuvos žemėje ir telaimina Kristaus ranka!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

BOKSAS

Kažkada, jau seniai, turėjau parašyti ciklą straipsnių apie nuteistųjų istorijas ir kalėjimus. Ta proga kelis kartus apsilankiau Nepilnamečių nusikaltėlių kolonijoje Kaune, Pravieniškių ir Alytaus įstaigose. O į Panevėžio moterų kalėjimą manęs neįleido, nors Vandos Ibianskos lytis niekam abejonių niekada nekėlė. Girdi, raštą iš Vidaus reikalų ministerijos jiems atvežk ir dar kažkokį leistrą. Važinėsiu, aš matai, į Panevėžį per Vilnių, kaip toji parapijos procesija, kur Žemaitės apsakyme, pasak davatkų, iš Kauno į Šiluvą per Peterburgą su vėliavom ir klebonu atlaiduosna ėjo. Dirbti man reikėjo, o ne pas biurokratus už durų laukti. Todėl pasielgiau kitaip. Nuvažiavau į vieną Lenkijos moterų kalėjimų. Ten mielai priėmė, nors nepasodino. Prie daikto apsilankiau ir už 15 km esančiame vyrų kalėjime. Irgi įdomu bei naudinga buvo. Be kitų atrakcijų, vyko nuteistųjų bokso varžybos. Paprašiau viršininko ir mane lydėjusio malonaus kapeliono, kad leistų pasižiūrėti. Sutiko, o kunigas net dėl visa ko liko su manimi. Jis vilkėjo juodus marškinėlius ir buvo neseniai paskirtas, tad anoje grotų pusėje jo dar nepažinojo. Na, dėl bokso nieko negaliu pasakyti, nes mano dėmesys buvo sutelktas į dviejų už mūsų nugarų sėdinčių kaliūzės gyventojų pokalbį. Kapelionas sunkiai tramdė juoką, o aš įdėmiai klausiausi.

Gi pokalbis buvo maždaug toks.

– Kazeli, kodėl tu neįsijauti? Sėdi šaltas kaip krokodilas!

– Tai ką čia! Snukiadaužis su vatos prikimštom pirštinėm! Toli jam iki Rytų kovų. Ir jėga ne ta. Seniau tai buvo herkulesai, kiekvienas 150 kg sverdavo, vakarienei žąsį su pilnu bliūdu bulvių sukapodavo ir po valandos vėl dairydavosi, ką čia dar užkrimtus. O dabar... Prisimenu vieną turką su tokia didele kaip komoda galva, garbanotais plaukais apaugusia. Ten tai buvo jėga! Niekas jo nenugalėdavo. Matyt plaukuose viskas slypėjo.

– Ką čia paistai, Kazeli! Prie ko čia plaukai?!

– Su kuo ginčijiesi, Alfredai? Pasiskaityk Senovinį Destamentą, pats įsitikinsi. Senais laikais buvo toks stipruolis, kur turėjo čiupryną, kaip tas turkas, kurį minėjau. Pas kirpėją už jokius pinigus nenorėjo eiti. Jo draugužė ir sako: „Apsikirpk nors truputėlį prieš Velykas, nes kompanijoje man gėdą darai!“ Tada anas ir prisipažino, kad tose garbanose jo jėga sėdi. Turiu pabrėžti, kad kiekvienam snukį galėjo sumalti į cementą. Visi jo bijojo. Siuntė kariuomenę prieš jį, o jis visam pulkui plunksnas nupešė. Galų gale vienas gynerolas subajeravo jo draugužę ar sužadėtinę, nežinau kaip ji ten, kad padėtų į nelaisvę paimti. Toji boba jam vyno, vyno! Duotasis stipruolis užgazavo keturis litrus to stipresnio ir prigulė snūstelėti. Draugužė tik šast mašinėlę iš po pagalvės ir nukirpo jį po nuliu. Ir tuoj duoda žinią gynerolui. Atėjo kareiviai ir supakavo jį kaip savą. Kiekvienas šunsnukis tada galėjo jį dėti į šuns dienas, o anas nė piršto nepajudino, toks patapo silpnajėgis.

– Ir kas toliau buvo?

– Taip buvo, kol plaukai ataugo. Pulko virtuvėje trynėsi. Bulves skuto, bliūdelius plovė, o virėjai vaikė jį kaip paskutinį mulkį. Net orkestro muzikantai ateidavo jo pastumdyti. Mušti tai nemušė, matai jie pirštus saugo. O jis sėdi kaip kelmas, nei bė, nei mė. Bet niekas nesumąstė, kad plaukai gi atauga. Po dviejų mėnesių jis pradėjo su sklastymu šukuotis ir pajuto jėgą į muskulus grįžtant. Tik jis niekam nieko nesako, toliau plauna bliūdus, aliumininius samčius, šakutes, drožia bulves, puodus blizgina. Vieną gražią dieną eina per kiemą gynerolas. Įkiša galvą per virtuvės langą ir pradeda patyčias iš to visai nugalėto atleto. Tas nieko nesako, tik tylėdamas paėmė šlapią skudurą ir kad užvažiuos gynerolui per snukį! Anas akimirkai iš nustebimo apkvaito, gi paskui čiumpa švilpuką ir šaukia visą pulką.

Bet Samsonas – prisiminiau, jo vardas buvo Samsonas, – didžiausią kočėlą nutveria ir kad pradės kariuomenę proto mokyti! Išvaikė po visas kareivines. Pats, kad atlėgtų, patraukė į tijatrą. Detaliai nežinau ar į tijatrą, bet tas namas buvo su stulpais, kur kolonom vadinasi. Irgi mat užvardijimą sugalvojo!

Susirinko gal tūkstantis tipelių ir nori jį iš ten išrūkyti. Samsonas kad supyks (nors šiaip ramaus būdo buvo) ir suėmęs rankom du stulpus, kad supurtys, tai visa statyba gabalais sugriuvo. Akmenys lekia tiesiai ant arbūzų tiems tipeliams, kitus ir suvisai balkiais prispaudė. O jam nieko! Matai, ant galvos ypatingąjį matracą iš tų garbanotų plaukų turėjo. Va šitaip buvo. Čia ne išsigalvojimas, taip šventoje knygoje parašyta. Sakau, paimk, Alfredai, Senovinį Destamentą, ten daug įdomių dalykų galima paskaityti.

Bokso varžybos baigėsi, publika pagauta euforijos švilpė, rėkė, tad mudu su kapelionu nebeišgirdome tolesnių Senojo Testamento „interpretacijų“.

Kaip išsiaiškinau po kelių valandų, „žinovas“ Kazelis kalėjo nebe pirmą kartą ir ne už smulkmę. Jis buvo vis čia sugrįžtantis senbuvis. Pokalbis su juo nebuvo toks įdomus kaip su kitais, tesužinojau, kad jaunystėje tarnavo kariuomenėje, kurį laiką dirbo statybose. Kazelis labai vertino fizinę jėgą ir alkoholį. Visa kita, pasak jo, niekai.

Gal ir nelabai korektiškai parašiau, bet kad man ir tam lenkui kunigui buvo labai jau linksma girdėti tokį pokalbį.

Atėjo spalis, tuoj prasidės ilgi lietūs, niūra, todėl verta į viską žiūrėti linksmai, su šypsena. Juolab kad po spalio atslinks sunkusis lapkritis, kurio vienintelė, bet itin svarbi šventė – Kariuomenės diena. Toji, kai ne tik jums, bet ir man akyse būna šviesiau. Ir ne be pagrindo.

Iki kito karto!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

PRISIMINIMAI APIE SOVIETINĮ TRANSPORTĄ

Ak, jauni esate, mielieji Lietuvos kariai! Prisiminimus tik kaupiate, nedaug atsargų teturite. Net jūsų tėvų prisiminimų spintos istorine nepavadinsi. Kita kalba – seneliai. Tie tai sovietmetį prisimena oho ho! Kadangi priklausau fosilijų kartai, tai tolimos praeities vaizdų prikaupiau sočiai.

Kad būtų linksmiau, papasakosiu jums apie ankstyvojo pokario viešąjį transportą Kaune. Tada autobusų, troleibusų okupantai dar nebuvo atradę, todėl važinėjo dengti sunkvežimiai, vadinti polutorkėm. Stotelėse vairuotojas (jis ir konduktorius) nuleisdavo galinį bortą ir nedidukes kopėtėles. Kiek kainavo bilietas, neprisimenu, nes mes, vaikai, linksminomės važinėdami už dyką. Tų laikų suniokoto miesto gyventojams reikėjo visko, gi tą viską pirkdavo turguose. Didžiausią pasisekimą turėjo Žaliakalnio turgus, kuriame maisto produktai buvo antros svarbos artikulas. Bėda , jog „viską“ pargabenti namo nebuvo kuo. Teko vežti keleiviniais sunkvežimiais, o šie kursavo tik kas valandą. Vaikams toks transportas būdavo didelė atrakcija. Kur nebus!

Savanorių prospekte (tada – Raudonosios armijos!) ties Zanavykų gatve laukia tuntas žmonių. Pagaliau pasirodo keleivinis gruzovikas ir smagiai pralėkęs stotelę sustoja už 30–40 metrų. Keleiviai demonstruoja neprastą sportinę formą. Užsigrūdinę žmoneliai akimirksniu pasiveja ekipažą. Ne tuščiomis! Kas velka iš turgaus siuvimo mašiną „Singer“, kas skrynelę, kitas čiužinį ar krosnelę buržujką. Įsėdimas vyksta esant riksmų, širdį plėšiančių dejonių akompanimentui.

– Mečiuk, pastumk, nes netelpu!

– Maryte, per ratą lipk, per ratą!

– Kad jau tris kartus mane nustūmė!

– Palauk, tuoj padėsiu.

Mečiukas, kaip tikras riteris priklaupia prieš damą, tempiančią krosnelę. Jos kojytę padeda sau ant peties ir staigiu stipraus kūno judesiu pasiunčia visą šeimos transportą viršun, tiesiai į sunkvežimio būdos vidurį. Rėkdama: „Kvaily, užmuši mane!“, Marytė dingsta ekipažo gelmėse.

Žmogus su siuvimo mašina, senutė su skrynele, jaunuolis su čiužiniu ir kiti keleiviai jau įlipę. Tada atpuškuoja storulė su šluota ilgu kotu ir ant kupros velkantis masyvias duris išraudęs vyriškis. Šluota kažkaip įsikomponuoja, bet storulė sunkiai. Tačiau vyriškis su durimis sukelia bendrą keleivių nepasitenkinimą.

– Tamstele, kur grūdiesi su ta broma, kad tave šimtas?!

– Tu iš kur tas duris iškėlei? Iš bažnyčios ar ką?

– O koks tamstytės sumozotas reikalas? Ar aš klausiu, iš kur paėmei tą čiužinį? Sėdi ant jo kaip karalius tupykloje ir sėdėk! Durys jam mat nepatinka! Inteligentas atsirado!

Praeiviai paslaugesni. Jie padeda įstumti duris. Tada dar uždusęs atbėga akiniuotis su didelio formato „Žalgirio mūšio“ reprodukcija paauksuotose rėmuose ir sunkvežimis pagaliau pilnutėlaitis. Vairuotojas-konduktorius renka pinigus ir kuriam laikui įsiviešpatauja taika. Aišku, trumpam. Transportas pajuda iš vietos. Įsibėgėjęs vairuotojas staiga sustabdo, nes skersai gatvės genamos karvės. Vienas ant kito užgriūna storulė su šluota, senutė su skrynele, akiniuotis su patriotiniu paveikslu ir dar keli abiejų lyčių keleiviai. Išlipęs vairuotojas visus nuramina, kad nieko ypatingo nenutiko, tik reikėjo praleisti karvių eiseną. Prie daikto įspėja, jog perjungiant bėgius mašina truputį aikštijasi. Atidiems reikia būti ir ties posūkiais.

– Kai suksiu į kairę, jūs pasvirkite į dešinę ir atvirkščiai.

Teoriškai viskas paprasta. Praktiškai – ne. Netekę pusiausvyros keleiviai griebiasi vieni už kitų. Prasideda smulkieji konfliktai artimoje aplinkoje.

– Ei, tu! Jei dar kartą griebsi man už ausies, prarasiu fasoną ir bus tau basta! Aš nervuotas, supratai?!

Nusikaltusysis bando išlaikyti lygsvarą panaudodamas Marytę, vežančią krosnelę.

– Tamsta, prašau manęs nečiupinėti!

Iš toli pasigirsta suspausto Mečiuko balsas:

– Maryte, kas tave čiupinėja?!

– Tas, kur šalia manęs.

– Tamstele, kaip elgiesi? Kodėl čiupinėji mano žmoną?!

– Ar aš čiupinėju? Kuriam galui man tai, leiskite paklausti?

– Nevaidink turko! Visi  žino kokiais tikslais vyras čiupinėja gražią moterį.

– Duok ramybę! Tau ji gal ir graži, nes neturi kitos išeities!

– Tai aš tamstai kokia atrodau?! – pasišiaušia Marytė.

– Man – kaip ūdra, tinkama palto apykaklei!

-Mečiuk, duok jam į ausį!

– Negaliu, per toli stoviu, bet imk vamzdį.

Ir Mečiukas perduoda žmonai krosnelės priklausinį. Marytė įgudusia ranka tvoja vamzdžiu nusikaltusiam. Pasipila suodžiai ir akimirksniu keleiviai supanašėja į kaminkrėčių brigadą.

– Murava! Galinė maršruto stotelė! Išlipimas! – šaukia vairuotojas.

Juodi murziai su pirkiniais tylėdami išlipa.

Štai taip tada būdavo.

Jau buvau abiturientė, kai atsirado pirmieji autobusai su atsikišusiomis nosimis. Grūstis, spūstis ir 15 kapeikų mokestis už vieną stotelę. Net apkūni moteriškė išlipdavo plona kaip lapelis, taip ją suspausdavo, kol nusigaudavo nuo Utenos g. iki Senamiesčio.

Dabar važinėjame kas „Lexus“, kas „Opel“, kas „Mini cooper“ ir burnojame, kad gyvenimas prastas. Autobusai, troleibusai ne tik tuštoki, bet dar ir išpaišyti.

Bet išgyvenome okupaciją, pusbadį, nepriteklius, „blatus“, deficitus ir būstų laukimą eilėse po 15–16 metų. Atsparūs ir stiprūs esame! Kas gali paneigti?

Sveikinu su rudenėliu ir ateisiančia bobų vasara! Smagaus bulviakasio pas senelius! Būkite smagūs ir visada linksmi!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

 

KULTŪRINGAS ŽMOGUS

Žinau ar bent tikiuosi, kad kiekvienas karys yra kultūringas. Na, bet mus supa civiliokai, tad versiu viską ant jų. Trumpai sakant, pakalbėkime apie elgesio kultūrą. Štai keli skirtingų žmonių atsakymai į mano klausimą kaip atpažinti kultūringą žmogų.

Pardavėja. Kasdienis kultūringas elgesys sunyko. Toli gražu ne kiekvienas pirkėjas pasako: „Ačiū“, „Prašau“, „Atsiprašau“. Tarsi būčiau mechaninis įrenginys, automatas, mašina.

Studentas. Kartais atrodo, kad gražiai elgtis privalu, o kartais – ne. Jeigu mane autobuse stumdo ir dar aprėkia, kodėl su tokiu turėčiau elgtis mandagiai?

Moksleivė. Nesame kultūringi. Mane šiurpina netvarka ir nešvara tėvų darbovietėse, o ypač...tualetai.

Rūbininkas. Inteligentiškas klientas paima paltą ar striukę su šypsena, padėkoja. Kitas rūbą priima tarsi pasiimtų nuo lentynos. Atsieit, tai tik rūbininkas...

Taigi, kokie yra lietuviai? Šiaip jau visi žino, kada sveikintis, dėkoti, atsiprašyti, paprašyti, nerėkauti ir t. t. Bet daro tai ne visada. Ypač daug keblumų atsiranda bendražmogiškųjų santykių srityje. Kiekvienas iš mūsų turime bjaurų kaimyną, pasibaisėtiną viršininką ir žiežulą uošvę/anytą. Šie, savo ruožtu, mus mato irgi ne angelų vaidmenyje. Kodėl taip yra? Nes visi galvojame apie save: „Esu ne bet kas!“ ir gerokai perlenkiame su tuo menamu orumu. Kitose kultūrose tokių jautrių mimozų kur kas mažiau.

Ar galima mandagumo išmokti? Jei žiūrėsime į jį kaip į informacijos taisyklių rinkinį, tada galima. Bėda, kad to nepakanka. Avansu palankiai nusiteikęs žmogus net nesąmoningai, savaime esti mandagus. Gi agresyvus (jei agresiją ir uoliai sleptų) visada atrodo prasčiokas, nors elgtųsi pagal gero tono taisykles. Beje, ir nemalonus.

Įdomu tai, kad nežinia kodėl kultūringais laikome žmones su universitetiniu diplomu ar daug pasiekusius menuose, moksluose. Tai visiška nesąmonė. Daugybė garsenybių buvo/yra tokie totaliniai chamai, net chuliganai, jog kvapą užgniaužia! Prancūzai sako, kad kultūra yra tai, kas mumyse lieka atmetus visas įgytas žinias ir patirtį. Pastarosios nesuformuoja vidinio asmens profilio. Kultūringumas neatsiejamas nuo jautrumo ir dėmesio kitam žmogui. Pagal pažįstamų teisininkų samprotavimus asmeninės kultūros samprata aprėpia santykį su savimi pačiu ir aplinka plačiąja to žodžio prasme. Tai gražios manieros, tam tikras švelnumas kitų atžvilgiu. Švelnumas, reiškiantis palankumą, bet ne silpnumą.

Pažvelkime į kultūringą asmenį dar vienu aspektu. Ar yra ryšys tarp išsimokslinimo, dvasinio bei intelektinio gyvenimo ir visuomenės civilizacijos kultūros lygio? Ar aukštas dvasinis lygis sąlygoja kultūringumą? Kodėl kiekvienas (!) žmogus nėra linkęs gerbti visus (!) kitus?

Kažkodėl sociologai tvirtina, kad viskas prasideda ne vien nuo šeimos, bet ir nuo įstaigų, biurų, kontorų, prekybos centrų, paslaugas teikiančių firmų. Viešosiose įstaigose daug chamizmo. Ten valdo visagalė biurokratija. Tai užkrečia interesantus, sukelia agresyvią reakciją, o šitai savo ruožtu plinta toliau. Kaip jau minėjome, žinios, išsimokslinimas irgi nėra lemiamas faktorius.

Tai kur slypi kultūringumo šaknys? Jų reikia ieškoti tėvų šeimoje, vaikystėje ir dvasiniame gyvenime. Nūnai didelis blogis yra tai, kad jaunimas neturi sektinų pavyzdžių, autoritetų. Mes nebeturime elito, koks buvo tarpukario Lietuvoje. Dabar save elitu vadinantys individai tėra viso labo prasisiekeliai su pilnomis kišenėmis pinigų ar aukšta socialine padėtimi. Tuo tarpu visais laikais elitas buvo itin aukštos dorovės asmenys, tapę sektino elgesio etalonais.

Kultūringam žmogui susiformuoti reikia tam tikro, visai nedidelio pasišventimo kitiems, gebėjimo valdyti emocijas, trupučio santūrumo, gerai veikiančių „stabdžių“ ir nuolatinio suvokimo, kad mus supa kiti žmonės, kurie neabejingi mūsų elgesiui. Kultūringas žmogus neatsiejamas nuo moralinių vertybių skalės ir gebėjimo suprasti kitą žmogų.

Jeigu apibendrinti čia dėl mažos apimties išvardytus ir neišvardytus subtilumus, tai visais atvejais ir visais laikais galioja geležinė taisyklė:

elkis taip, kaip nori, kad kiti elgtųsi su tavimi.

Prieš šiurkštų elgesį  bei chamizmą yra ginklų. Tai humoras ir šypsena. Pastarosios galia neišmatuojama. Šypsena byloja, kad esame palankiai nusiteikę sutikto žmogaus atžvilgiu. Tik retais atvejais ji nesuveikia pozityviai. Žinau iš savo patirties. O humoras? Juokas išsklaido juodulius, bet ir...užgesina individo agresyvumą, tuo pačiu duodamas jam vertingą pamoką. Visai nesenai kuklaus, nekvalifikuoto darbuotojo buvau piktai pavadinta moterėle. Mat tą dieną vilkėjau ne įprastai, o itin prastai, nors tvarkingai. Priėjau prie grupelės liudininkų ir pasakiau, jog esu ne moterėlė, o ponia. „Irgi mat ponia atsirado!“ Į tai su šypsena pasakiau: „Lietuvoje į moterį priimta kreiptis „ponia“. Ar tik jūs nebūsite ateivis? Jei taip, tai iš kurios planetos?“ Būrelis jaunimo ėmė kvatoti, o susireikšminęs žmogus išsyk pritilo. Kitą kartą moters menkinančiai nebepavadins. Tai, aišku, smulkmena. Bet kiek kartų mes susiduriame su agresyviu chamizmu ir atsakome pykčiu! Geriausiu atveju nutylime. O štai to daryti nereikia.

Nepamirškime, kad nekultūringas žmogus visada yra kompleksuotas. Jį viskas erzina, pykdo, nors jokios bėdos neįvyko. Gali įgelti Dievui dūšią skolingam, niekuo dėtam , nes jį ėste ėda nevisavertiškumas. Jeigu tai totalus chamas, įsivaizduojantis save pasaulio viešpačiu, tai būkite tikri: jo viduje nuo vaikystės susikaupusių šiukšlių krūva auga ir pūva. Nepaisant šiurkščios bravūros, jam gyventi nėra gera. Todėl siūlau į prasčiokiško elgesio asmenis žiūrėti filosofiškai. „Gerumu nugalėkime blogį“ – skelbia Marijonų vienuolijos šūkis. Ir tai efektyvus būdas, atsakingai tvirtinu, nes nekartą jį empiriškai patikrinau.

Kaip atrodo kultūringas žmogus? Jis ne tik mandagus, bet ir valyvas, švarus, tvarkingas. Nesistebėkite dėl prausimosi ir valyvumo. Jūs galite būti angeliško elgesio įsikūnijimas, bet jei sklinda „neperfumuotas“ kvapas, kojinės trijų dienų šviežumo (apie kitas, intymesnes garderobo dalis nekalbu), tai net Versalio rūmų manieros jūsų neišgelbės. Moterims dažnai nutinka, kad ant palaidinės puikuojasi riebalų dėmė ( tai vadinama keturiasdešimtmetės sindromu), bet šiaip dauguma jų į valyvumą linkusios labiau.

Taigi, kultūringo elgesio pagrindai išgvildenti. Tad man belieka palinkėti jums saulėto birželio ir gražių švenčių. Šį mėnesį jų gausu. Pirmiausia – Tėvo diena. Apie tai rašiau pernai, todėl apsiribosiu kukliai pasveikindama jūsų tėčius. Prašau perduoti jiems mano sveikinimus, nes esu dėkinga vyrams, užauginusiems Lietuvai karius.

Nepamirškime pasveikinti Arvydų, Vladislovų/Vladų, Petrų, Povilų/Paulių ir, aišku, Jonų bei Janinų.

Norintys būti ypatingai, tiesiog nepaprastai mandagūs, gali pasveikinti ir Vandas. Birželio 23 d., jeigu kas.

Smagaus birželio, brangūs kariai! Iki kito mėnesio!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

MŪSŲ MAMOS

Rašau Mamos didžiąja raide, nes kiekvienas motiną turime tik vieną. Ji – vienintelė. Geriausia, gera, kartais ne itin gera, bet visada mylinti besąlygiškai, kokie mes patys bebūtume.

Motinystė ne tik dovana, bet ir didžiulis sunkis, lydintis moterį iki grabo lentos. 9 mėnesiai blogavimosi pramaišiui su džiaugsmu, mažiausiai 10 kg tampymas kiaurą parą, sunkūs gimdymo skausmai bei kančios, bemiegės naktys, pirmųjų dantukų kalimosi rūpesčiai, paskui ropojimas, stovėjimas, netvirtas vaikščiojimas, gugavimas ir po jo pirmutiniai žodžiai. Visa tai lydima ligelių, ligų, karščiavimo, motinos nemigų ir pašėlusio nervinimosi. Sudie, makiaže, manikiūre, priauginti nagai ir plaukai! Sudie, vakarėliai ir kavutės, pasisėdėjimai su draugėmis! Dabar jau visą gyvenimą Mamai svarbiausias būsi tu, brolis, sesė. Aišku, makiažo, manikiūro ir aprangos mados laikai sugrįš, bet tai jau nebus prioritetas. Nepaisant to, kad ji jauna.

Paskui mokykla ir... pažymiai. Peštynės kieme, obuoliavimai kaimynystės soduose, paauglystės cunamiai, lėkimas į pasirinktas studijas su tokiu entuziazmu, kad į jį galima uždegti degtuką. Toliau būna dvejopai. Vienas variantas – jūsų viengungystė, kai šaldytuve galima ledo rutulį žaisti (tuščia, erdvu ir šalta), antrasis, kai Mamą bando nustumti kokia nors paplaika ar „žydinti puriena“. Motina nervinasi ir ne be pagrindo. Ar deramą, mylinčią išsirinks?.. Bet kas gi klauso motinų!

Šnapstrinkenai ir „žydinčios purienos“ kur kas įdomiau. O mamos turi viską pakelti. Jaunystėje visi siautėjame kaip beždžionė su granata, nematydami jokių pavojų ir „mums jūra iki kelių, dangus lig pažastų“. Atrodo, kad iki senatvės, ką ten!, net iki vidutinio amžiaus toli, kaip iki Kinijos sienos pėstute. Kadangi mamos šį etapą jau praėjusios (tik kai ką nutyli), jos žino viską arba beveik viską. Bet mes dar tik „etape“, todėl suprantama, kad Mamos nuomonė atrodo klaidinga.

Bėga metai, gimsta mūsų vaikai. Vis vien atrodo, kad Mama kai kur neteisi, kišasi kur nereikia. O kad ji tai daro iš meilės, mes „nedašuntame“.

Štai ir susiformuoja toks paradoksas: ant mamų kartais pykstame, būname net nemandagūs, bet kažkodėl mylime jas ne mažiau už savo vaikus. Nors rūpinamės kur kas menkiau. Sakysite: „Pagalvok, ot tai Madrido dvaro paslaptys! Juk kitaip neišeina, tai visiems žinoma tiesa!“ Kurgi ne! Kas iš tos tiesos, jei jai nepaklūstame. Nerandame Mamai daugiau laiko, dėmesio. Atsieit, darbas, šeima. Aha! O Mama tai ne šeima? Kieno kūne komfortiškai vartėtės, netgi spardėtės 3/4 metų, klausydamiesi nuostabesnio už gražiausią muziką širdies plakimo? Kas dundę valė ir išmokė ant puoduko sėsti prispyrus reikalui?

Žinote, kodėl taip žodžiuojuosi ir kaltinu jus nepakankamai dėmesio skiriant mamoms? Ogi todėl, kad aš taip dariau. Neklausiau, nes buvau tundra neasfaltuota! Susiprotėjau tik artėdama link trisdešimties. Tada pradėjau susigaudyti, kad mylėti nepakanka. Reikia dar įsiklausyti ir klausyti. Jokie mokslai, disertacijos, Prustas, Džoisas ar net Hokingas neatstos motiniškų iš didžiulės patirties ir meilės išplaukiančių pamokymų. Vieni bus įmantrūs, kiti naivoki, bet visada savaip teisingi. Tiesiai į dešimtuką, neabejokite tuo. Man per daug metų, kad galėčiau sau leisti sakyti netiesą.

Prisipažinkite: ar dažnai mamoms nunešate gėlių? Apie kištukinius lizdus, spynas, rankenas, varvančius čiaupus nė kalbėti nenoriu. Lygiai kaip ir apie pinigus.

O jos kraustosi iš proto dėl mūsų negandų, savo anūkų, sūnų/dukrų šeimų, karjerų. Visos. Tos įžymiosios „karjeros moterys“, kuklios darbininkės, tarnautojos, pensininkės. Gal todėl gražiausia sakralinė muzika kompozitoriams išeina skirta Dievo Motinai (Jos motinystė buvo itin sunki), o patys įspūdingiausieji tapybos darbai irgi skirti motinoms.

Tavo Mamai nėra lygių pasaulyje. Nes ji paaukos už tave viską, ką turi, šoks į ugnį ir vandenį. Kas dar taip be jokių klausimų ir diskusijų liks ištikimas tau iki mirties, mano skaitytojau?!

Todėl turime tą neaprėpiamą meilės skolą su visais jos priklausiniais mokėti mūsų motinoms iki jų mirties. Po mirties taip pat. Šv. Mišios už gyvas ir mirusias motinas, užtarimo prašanti malda į visų mūsų Motiną Švč. Mergelę Mariją, mamų lankymas ir rūpinimasis jomis, važiavimas pas tas, kurios jau atgulė Lietuvos žemėje amžinam poilsiui. Aš važiuosiu pas Mamą į kapinaites, esančias vienuoliktame kilometre nuo Kauno. Viena. Kad pabūčiau su Ja dviese tyloje ir mintyse pasakyčiau tai, ko nespėjau pasakyti Jai gyvai esant. Taip daug yra ko papasakoti... Žinau, kad Amžinybėje Ji mane girdi. Tik jau nebepamokys, nepaprotins, o tokių metų būdama ir pati daug ką turėčiau žinoti. Bet ar žinau?..

Brangieji mano! Sveikinu visų jūsų mamas su Motinos diena! Tesidžiaugia jos savo vaikais – Lietuvos kariais, gera sveikata ir ilgais gyvenimo metais!

Tikiuosi sukalbėsianti „Viešpaties Angelą“ už mirusias karių motinas ir prašau Dievo Motinos, kad globotų visas mamas – gyvas ir mirusias.

Būkite laimingos, Lietuvos karių motinos! 

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

ŠĮ KARTĄ - TIKRAI KITAIP

Nebus linksma, nei lengva, užtai naudinga.

Pakalbėsime apie tai, ką lengvabūdiškai vadiname susvetimėjimu. Iš tikrųjų šis dalykas kur kas rimtesnis. Jis vadintinas gerų, artimų ir saugių kontaktų su kitais žmonėmis nebuvimu. Šių kontaktų vakuumo padariniai ne tik baisūs, bet ir labai gerai užslėpti. Tai maskuojamos baimės, depresijos, ne tik psichinis, tačiau ir fizinis išsekimas. Ir vienatvė, apie kurią nekalbame, ją ignoruojame, tarsi tokio dalyko nė nebūtų.

Kiekvienas kvalifikuotas psichoterapeutas jums paliudys, kad dauguma jo pacientų skundžiasi slogia nuotaika („nėra nuotaikos“), jėgų praradimu, greitai atsirandančiu nuovargiu, depresijos požymiais, bet nesuvokia, jog dažna viso to priežastis ne biocheminių procesų „šlubavimas“ smegenyse, o normalių, saugių santykių su aplinkiniais stygius ir ne tablečių – antidepresantų čia reikia. Taip yra ne tik Lietuvoje. Turtingas, klestinčias šalis ši bėda kamuoja dar labiau. Tiesa, ten bandoma ją eliminuoti savanorystės skatinimu, dalyvavimu įvairiose draugijose, klubuose ir pilietiškumo ugdymu. Rezultatai jau matomi. Pas mus susvetimėjimas turi tendenciją augti.

Kai netrukus po studijų persikėliau į naują butą, visame name gyveno mano kolegos su šeimomis. Ėjome vieni pas kitus talkon darant remontus, subėgdavome, jei kuris nors susirgdavo, skolinomės ne tik druską, pipirus, bet ir pinigus „iki algos“. Ir svečiuodavomės vieni pas kitus įvairiomis progomis. Kaimynais galėjai remtis, pasitikėti. Lygiai tas pats buvo darbovietėje. Ištikus bėdai, skubėdavome padėti. Dabar jau ne. Bėgo metai. Kaimynai pasikeitė, bendradarbiai irgi. Jei jaunas kaimynas ateis sutvarkyti kaprizus pradėjusį rodyti kompiuterį, jam reikia sumokėti ir jis be jokių kompleksų paima pinigus. Kaimynė gydytoja, atėjusi vakare pas susirgusį vaiką, kaip suprantamą dalyką priims pinigus net be voko ir t. t. Likusi „senoji gvardija“ (t. y. „tam tikro amžiaus“ žmonės) noriai palaiko kaimyniškus santykius ir pagelbsti be jokio materialaus atlygio. Darbuose santykiai šalti, palaidi, vienas kitam žmonės ne itin terūpi. Yra tik jų šeimos ir draugai, kurių, beje, tikrais draugais gerai įsigilinus nepavadinsi.

Dabar yra galimybių turėti daugiau, dar daugiau, labai daug ir apetitas auga. Pastarojo padarinys yra pasąmoninis matymas kiekviename žmoguje esant konkurentą. Jei jis nepajėgus konkuruoti, tai kyla klausimas: o kokia man iš jo nauda? Aišku, kad materialios – jokios. Tada mokame/imame pinigus arba su kaimynais, bendradarbiais santykiai apsiriboja šaltu „laba diena“.

Studijuojantis jaunimas sako, kad dabar retai kits kitam skolina knygas, konspektus, bando paaiškinti, padėti mokymesi. Išėjo iš mados... Kai jaunas, dar žalias absolventas pradeda dirbti, pagalbos iš „senių“ nelauk. Ir neprašo, nes bijo atsisakymo, todėl prisidengia arogancijos ir „senių“ niekinimo skraiste.

Cha! Konkuruoja tarpusavyje gimnazistai, net darželinukai. Aišku, dažnai pagal formulę „Mano tėtis tau parodys!“ Ir galiausiai gyvenime liks vieni.

Vienišas, pats save izoliavęs žmogus yra panašus į sandarią vandens talpą. Jo vitalinė energija užblokuota, nes nėra tėkmės. Jis gyvena tuo, ką pats sau gali parūpinti: uždarame savo minčių, jausmų, įsitikinimų rate. Niekieno netrikdomi susikuriame savo akliną pasaulėlį. Taip ir atsiranda santykių krizė. Bauginantis paradoksas: pavojingas ir skausmingas atsiskyrėliškumas mums tampa ramybės, saugumo pseudo garantu. Nenorime nieko įsileisti į savo tvirtovę. Kiekviename žmoguje pasąmoniniai matome Trojos arklį. Kovodami už darbo vietą, socialinį statusą, materialinę padėtį, sunaikiname ryšius su kitais žmonėmis. Baisiausia yra tai, kad sąmoningai to nesuvokiame.

Taip atplaukiau prie daugelio tėvų jaudulio objekto. Marios jaunų porų gyvena nesusituokę. Metus, dvejus, trejus... Kodėl? Nes santuokos bijo. Juk tai įsipareigojimas! Ar pajėgsiu? Argi santuoka neapribos mano laisvės? Ir dar toji atsakomybė... Todėl renkasi lengviausią kelią. O tai jau psichologinė duobė, rimta bėda.

Kiek laiko visos šios negandos tęsis? Priklauso nuo mūsų pačių. Jei kam atrodo per sunki savianalizė (o ji ir yra sunki, dažnai nemaloni), yra keli būdai išeiti iš užburto rato. Beje, tai ne mano vienos, o didelės grupės rimtų mokslininkų nuomonė.

Pats lengviausias būdas – autentiškas krikščioniškas tikėjimas. Net jei manote esąs nepraktikuojantis ar „kultūrinis“ katalikas, galite sau nesunkiai padėti. Kristaus Bažnyčios mokyme viskas padėta aiškiai kaip ant delno: nuliūdusį paguosk, neišmanantį pamokyk, nuogą aprenk (aišku, ne tiesiogine prasme), alkaną pamaitink ir t. t. Kontaktai užsimegs savaime. Jei stengsitės gyventi pagal X Dievo įsakymų, lygiai taip pat savaime dar ir jūsų autoritetas kils kaip ant mielių. Gi pradžiai prakalbinkite kaimyną, kolegą, nusišypsokite (šypsena daro stebuklus, jau aš tai pati esu savo kailiu įsitikinusi), pakvieskite kavos puodeliui, t. y. ženkite pirmą žingsnį. Jei liks užsidaręs, susigūžęs, nebijokite ir antro, trečio žingsnio. Neapsiribokite „Laba diena!“ ir kvailoku klausimu: „Kaip gyveni?“, į kurį nežinia ką atsakyti, todėl sakoma: „Gerai“ ir tuo viskas pasibaigia.

Aišku, kariuomenė yra su savo specifika. Bet ir kariai turi šeimas, kolegų, kaimynų. Tad iš esmės jų bendravimas kasdieniame gyvenime ne itin skiriasi nuo civilių. Nebijokite praverti savo sielos ir proto duris. Už jų, prigludęs prie sienos, stovi kitas asmuo, lygiai taip pat užsidaręs savyje, dažnai sutrikęs ir toli gražu ne visada laimingas.

Ateina pavasaris, lydimas gamtos jaunystės grožio, šviežumo, visuotinio atgimimo. Tai pats geriausias laikas praventiliuoti savo smegenis ir nusimesti senus lapus, kuriais apsikasus mums rodosi gyventi saugu, nors ir nelabai linksma. Ką ten nelinksma! Bloga žmogui gyventi apsitvėrus. Ir kam to reikia?

Gražaus pavasario ir lengvų kuprinių, mieli kariai!

Telydi jus gėris, sėkmė ir telaimina Dievo ranka kiekvieną akimirką!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

KAS Į GALVĄ ATĖJO

Visą mėnesį man “į galvą ėjo” ką jums parašyti, mielieji. Linksmai negaliu, nes kaip ne kaip Gavėnia. O ir mano pačios nuotaikos gavėniškos. Tai ir pradėsiu nuo Gavėnios.

Kokia jos prasmė – visi žinote. Susikaupimas, apmąstymai, sąžinės išvalymas per nuoširdžią ir nuodugnią išpažintį. Dėl pastarosios padarysiu mažą intarpą. Jai reikia pasiruošti. Jei nuodėmklausiui pasakosite į ausį banaliukus, anokia čia bus išpažintis. Akmenys ir purvas ant sąžinės liks. Vien “į blondinę geidulingai pasižiūrėjau”, “su žmona susipykau”, “šefą už akių asilu, avinu, begemotu, šešku išvadinau” – tai toli gražu ne viskas. Gerai pasikapstę po dūšelės užkaborius atrasime ten tiek visko, kad oho!

Antras svarbus per Gavėnią dalykas yra pasninkas. Jeigu kas nežino, tai primenu: nuo jo atleidžiami vaikai iki 12 metų, ligoniai, nėščios moterys ir vyresni kaip 65 m. asmenys. Pastariesiems niekas nedraudžia jo laikytis, jei sveikata leidžia.

Kaip ir iš kur atsirado pasninkas?

Pas mus jis atėjo iš senų žydiškų tradicijų. Kam reikalingas? Kūnui ir sielai. Pradėkime nuo kūno. Kai organizmui nereikia įtempus paskutines jėgas doroti prikimšto skrandžio turinio, pagerėja visos jo funkcijos. Sužvalėja kraujotaka (ypač smegenų), guviai darbuojasi kepenys ir inkstai, šalindami iš organizmo visokį jame susikaupusį žalingą šlamštą. Kūnui iš vidaus apsivalius, galvoje šviesiau, mintys skaidresnės. Tada savaime imame daugiau galvoti ne apie konfliktus darbe, automobilį, pinigus, o apie tai kas iš tiesų esminga ir svarbu. Apie Kristaus mums dovanotą amžinybę, kiek jos esame nusipelnę, ką dar nevėlu pataisyti. Ir taisome. Arba ne (čia jau blogiausias atvejis).

Beje, ką galima valgyti per pasninką? Na, jei kas asketas ir pajėgs, tai galima pasitenkinti duona su druska, gabalėliu silkės ir vandeniu. Bet tai tik ištvermingiesiems. Šiaip jau susilaikome nuo mėsos (ypač kiaulienos), riebalų, saldumynų. Kitaip sakant, nuo visko, kas skanu, bet nesveika. Žuvį valgyti galima iki soties, bet jei užgulsite ant ikrų, lašišos, kuprės, austrių, tai jau bus ne pasninkas, o gastronominis ištvirkimas. Alkoholį irgi tenka pamiršti. Leidžiamas tik perpus vandeniu skiestas vynas, bet kas jį gers?! Nebent prancūzai.

Paskui ateis Didžioji savaitė. Kristaus kančios metas. Tai sukrečiančios dienos. Man jos tokios buvo visada, bet kai pirmą sykį nuvažiavau į Izraelį ir Jeruzalėje vaikščiojau po tas vietas, kur kentėjo Išganytojas, ašaros plūdo savaime. Patariu visiems bent kartą nuvažiuoti. Ne su kelionių firmos grupe, o su bažnytinės piligrimystės, lydimą kunigo. Ten, Jeruzalėje, viskas arti, ranka paduoti. Širdį gniaužia irgi viskas. Alyvų giraitė, kur Jėzus meldėsi, akmuo, ant kurio prakaitavo krauju, kelias pas Poncijų Pilotą. Bet labiausiai sujaudina Kristaus kapo bazilika, kurioje yra kryžiaus vieta (ir net duobė į kurią buvo įstatytas) ir Kristaus kapas. Tiesa, rankas priglaudę prie akmens, ant kurio gulėjo Jėzus, ilgai melstis negalėsite, nes laukia ilga eilė kitų maldininkų. Verkiau Jeruzalėje kas kartą, kiek buvau. Mačiau daug susijaudinusių vyrų, toli gražu nepanašių į davatkas. Kiti išeina sutrikę, pakitusiais veidais, nors ir neašaroja.

Kad patektumėte į Kristaus kapo baziliką, turėsite pereiti kelią į Golgotą, kuriuo Jėzus nešė kryžių. Dabar tai jau ne įkalnė dykvietėje, o guvių žydų ir arabų krautuvėlių „gatvė“, kur prekiaujama devocionalijomis, suvenyrais ir prie daikto visokiu šlamštu. Bet joje yra visos Kryžiaus kelio stotys – koplytėlės. Jei nežiopsosite į išdėliotas prastas prekes, o susikaupsite ir galvosite kokiu keliu kopiate įkalnėn, patirsite ypatingų išgyvenimų. Taigi, toji piligrimystė sustiprina tikėjimą giluminiu būdu. Drungniesiems galiu pridurti, kad ir jiems bus įdomu istoriniu bei pažintiniu požiūriu. Be to, 90% jų galimai nustos būti drungnais. Tai jau tikrai.

Po Kristaus kančios savaitės ateina Tuščio Kapo šventė – Velykos. Ryte atėjusios moterys tada rado tuščią kapą. Kristus prisikėlė! Aleliuja! Beje, ar žinote ką reiškia šis žodis? Išvertus tai „Garbė Dievui!“.

O mes jau 2 000 metų džiūgaujame ir švenčiame, nes tai didžiausia šventė krikščioniui (didesnė už Kalėdas), liudijanti, kad Dievo Sūnus atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą po biologinės kūno mirties čia, šiame pasaulyje.

Tada puolame švęsti. Kaip švenčiame, visi žino. Kai ankstų rytą suskamba bažnyčių varpai, kviesdami į Prisikėlimą, gatvės prisipildo žmonių ir automobilių. Grįžus po šv. Mišių prasideda didysis apsirijimas. Šlemšia, punta, sprogsta, kemša, čiaumoja ne tik gavėtojai, bet ir netikintieji. Persivalgo net ateistai. Susilaiko tik skrandžio opos ištiktieji, veganai beigi žaliavalgiai. Kiti po valandos, kitos sėdi prie stalo kaip sočios anakondos, retsykiais trikdomi baimės, kad dar laukia tortai, „bobos“, keksai ir pyragai.

Ir daug kas ne itin galvoja, jog reikia džiaugtis Prisikėlimu, kad mums užtikrintas gyvenimas po žemiškosios mirties. Kitoks, kitur, bet amžinas, kur nėra mirties ir Dievo šviesoje, Jo veidą regint nuolatos. Ten, kur nebėra žemiško laiko chronos, o yra dieviškasis amžinas – keyros.

A, neveidmainiausiu. Prisisprogstu ir aš, gaila, kad vyno gerti negaliu, nes vairuoti reikia. Bet didžiausiąją šventę bent jau švenčiu nuoširdžiai. Gera žinoti, kad nesi tik biologinė substancija, o turi nemarią sielą ir Viešpats myli tave daugiau, nei esi vertas.

Su artėjančiomis šv. Velykomis, brangūs mano uniformuotieji skaitytojai!

Linksmų, džiaugsmingų švenčių jums, jūsų artimiesiems ir mylimiesiems linki

Jūsų Vanda IBIANSKA.

 

KAIP TAUPIAI VAIŠINTIS

(Tinka Vasario 16-ajai ir per Gavėnią (net ir po jos)

Tuoj, tuoj bus Vasario 16-oji, Gavėnia, o tada ir prasidės! Velykos, Atvelykis, Sekminės, jubiliejai ir šiaip gimtadieniai, krikštynos, vardadieniai, kartais net ir vestuvės! Gryna bėda, bet svečių kviestis reikia ir nieko čia nepadarysi. Jeigu esate eilinis arba puskarininkis – prapultis. Jaunesniems karininkams irgi ne kažin kas. Nebent žmona būtų klestinti verslininkė, bet tokių mažai. Todėl nelieka nieko kito, kaip taupyti. Norvegiškas taupymo būdas, kai 30-čiai kviestinių svečių padedama 30 mažų sumuštinukų su tvenkinyje užauginta ir dumblu trenkiančia lašiša bei vienas butelis neaiškaus alkoholio, prieštarauja lietuvio būdui ir prigimčiai. Alternatyva galėtų būti rusiškas metodas: daug naminės, juoda duona ir rauginti agurkai (leistini ir svogūnai). Tačiau mums jis nepriimtinas dėl ideologinių beigi sveikatingumo sumetimų.

Štai kodėl rengiant kviestinius pietus reikia viską gerai išanalizuoti iš anksto. Tada vaišių gausa bus derama ir svečiai jus apkalbinės dvigubai mažiau. Bet čia kalbama apie blogiausią variantą. Žygių reikia imtis daug anksčiau, likus maždaug mėnesiui iki šventės.

Taigi, pirmiausia galimiems svečiams pranešate, kad šventėms kaip sykis su visa šeima vykstate slidinėti į Tatrus, Karpatus ar Alpes. Druskininkai šiuo atveju netinka. Bet galima sakytis vyksiant į kokią egzotišką šiltą šalį. Kai paaiškės, kad jūsų svečiai visi kaip vienas irgi traukia ten pat, nutylate dviem savaitėms. Tada skelbiate, jog pas jus atvyksta gausi giminė iš kaimo, kuri pasirengusi užsibūti ilgėliau. Jei negelbsti ir tai, suspausta širdimi atsiduodate mąstymams apie vaišes.

Jums ir taip aišku, kad svečių priėmimui nuotraukų albumų, skaidrių demonstravimo bei vaikučių deklamuojamų eilėraštukų neužteks. Praėjo tie laikai! Todėl stropiai pradedate taupyti produktus. Pagrindiniai rezerviniai produktai yra šie:

1. nesuvalgytos bulvės (pagrindas visoms mišrainėms);

2. nesuvalgyta mėsa (pagrindas troškiniui);

3. nesuvalgyti batonai ir duona (galima paskrudinti).

Perkame nukainotus tuno konservus, besibaigiančio termino Kėdainių (Krekenavos) dešrą, šprotus (rusiški pigesni už latviškus). Kitų ingredientų atidžiai ir skrupulingai ieškome retai atidaromose spintelėse, sandėliukuose, rūsiuose.

Tada pereiname prie reikalingo maisto kiekio apskaičiavimų. Tam rūpestingai paskirstome kiekvienos rūšies svečius. Šie esti dviejų tipų: mažai valgantys ir daug valgantys. Mažai valgančiųjų grupei priklauso:

„metančios svorį“ ponios,

sergantieji opalige (skrandžio, dvylikapirštės, stemplės, bet tinka ir kitos),

maži vaikai, kurie viską suvalgo ir viską išspjauna.

Prie daug valgančiųjų priskiriame:

paauglius ir jaunimą,

ponias, kurios dėl suprantamų priežasčių nustojo rūpintis savo figūra,

pusamžius vyrus, kurie visada daug valgo, jei tik už dyką,

senas ponias.

Beje, santykis tarp viską išspjaunančio vaiko ir senos ponios yra 1:4.

Kai svečiai jau susirinko, žinomas jų skaičius ir valgymo tipai, kad patiekalai būtų švieži, darome štai ką. Išvirtus barščius skiedžiame verdančiu vandeniu, griežtai paisydami taisyklės: vienai stiklinei vandens pusė arbatinio šaukštelio juodųjų pipirų. Svečius turėtų labai suintriguoti sriubos pikantiškumas, todėl didelė tikimybė, kad fakto, jog ji beskonė, jie nepastebės.

Salotas bei troškinius irgi reguliuojame pagausindami bulvių ir berdami pipirų proporcingai svečių skaičiui.

Pokalbio prie stalo tema pasiūlote pipirus. Primenate kaip jie iš tolimų kraštų atkeliavo į Europą ir svečių nuotaikos pagerinimui primenate, esą Vengrijoje skrandžio vėžys yra retas dalykas dėl to, kad vengrai naudoja daug pipirų, o jų virtuvė itin aštri.

Daugiausia pinigų suėda gėrimai, todėl šioje plotmėje reikia veikti ypač išradingai. Protingas šeimininkas visada turi tuščių butelių nuo brangių gėrimų. Taigi, pigiausią lietuvišką degtinę perpilame į džino butelį, naminę į viskio, brendį (akcijinį) į butelį nuo konjako „Kamiu“. Tai, ką turime likusio nuo paskutinio priėmimo, t. y. nuopilas iš neišgertų stikliukų supilame į senovinį prabangų grafiną. Jei susidaro tik pusė grafino, atskiedžiame vandeniu ir statydami ant stalo iškilmingai tariame: „Čia ponioms.“

Štai taip ir sutaupysime. Juokas juokais, bet svečiai per kišenę kerta.

Ir vis tik! Švęsti yra ne tik gera, bet ir sveika. Turiu galvoje ne tik mūsų psichinę sveikatą. Kuo dažniau būname žmonėse, tuo geresnė nuotaika, o tuo pačiu ir kūno sveikata.

Vasario 16-ąją šventė visi padorūs žmonės visais laikais nuo 1918 metų. Varganas kaimo žmogus ant stalo gal turėjo lašinių, sūrį, sviesto, duonos. Valdininkas mėgavosi kepta paukštiena, o kariškiai tai ir išvis labai iškiliai šventė. Sovietmečiu šventėme paslapčia, bet susirinkdavome.

Kažin, ar šventė tą darganotą 1918 m. vasario 16-ąją signatarai? Vyrai rūsčiais, susirūpinusiais veidais, suprantantys kuo rizikuoja ir tvirtai žinantys, jog pavojun stato ne tik savo pačių, šeimų gyvybes, bet ir tautos išlikimą. Ir įsitikinę, kad Lietuva turi išlikti Europos žemėlapyje. Jiems buvo sunkiau, negu Kovo 11-osios signatarams. Ištvėrė, laimėjo, nes jie buvo kariai, kovoję už savo Tėvynę.

Na štai. Nuo juokelių iki rimtų dalykų. Bet toks jau tas gyvenimas. Viskas jame pramaišiui: liūdesys ir linksmybės, skausmas ir džiaugsmas, gimimas Žemėje ir prisikėlimas amžinybėje.

Su Vasario 16-ąja, mums visiems brangūs Lietuvos kariai!

Telydi jūsų dienas šviesa ir laiminanti Kristaus ranka.

Tegyvuoja mūsų Tėvynės kariuomenė!

Nuoširdžiai jūsų – Vanda IBIANSKA

 

 

TRYS KARALIAI

Esu tikra, kad mūsų kariuomenė viską gali! Viską, viską!!! Išskyrus vieną dalyką: ji negali sustabdyti laiko bėgimo. Todėl nesu tikra ar iki Trijų Karalių šventės spėsite perskaityti šį opusą. Na, bet jei ir po jos perskaitysite, vis vien gali praversti.

Taigi, Trys Karaliai, atėję nusilenkti Vaikeliui, kuris gimė, kad gelbėtų žmoniją. Kas jie? Faktas, kad neatskrido naikintuvais, neatplaukė kreiseriais, neatvažiavo tankais ir neatžygiavo su pėstininkų divizijomis. Nes to ir nereikėjo. Jie atnešė pagarbą, pripažinimą, nuolankumą, išmintį ir meilę, kartu su taika ir ramybe.

Ką apie juos žinome?

Apie Kasparą vieni šaltiniai sako atvykus iš Afrikos, kiti iš Indijos. Antrasis, Merkelis arba Melchioras atkako iš Persijos, gi Baltazaras iš Arabijos. Jie nebuvo tituluoti karaliai, o kur kas svarbesni žmonės. Karaliais imta vadinti viduramžiais, tikriausiai dėl jų turtų ir garbės. Šie trys atvykėliai, beje, visai ne kokie senukai, buvo išminčiai ir mokslo vyrai. Tais laikais juos vadino magais, nors su tokia magija, kokią žinome šiandien, jie neturėjo nieko bendro. Kad puikiai išmanė astronomiją bei kitus mokslus, jau kita kalba. Ne menkiau išmanė ir Senąjį Testamentą, jame užrašytas pranašystes, nors patys nebuvo judėjai. Merkelio būta nejauno, barzdoto ir pražilusio, gi Kasparas – jaunas, atletiško sudėjimo žmogus. Baltazaras – vienintelis juodaodis – vyras pačiame stiprume.

Jiems atvykus, pervargęs nuo rūpesčių ir darbų šv. Juozapas miegojo. Tad pabudęs turėjo būti gerokai apstulbęs, matydamas skurdžioje grotoje prabanga spindinčius vyrus, suklupusius prie prakartėlės.

Kodėl Trys Karaliai apskritai leidosi į sunkią, ilgą, rizikingą kelionę? Kaip minėta, jie žinojo apie pranašystes. Suprantama, savais būdais juos siuntė Dievas Tėvas. Mesijas gimė atpirkti ne tik žydų, bet visų pasaulio žmonių rasių ir tautų. Dievas apdovanojo tuos tris vyrus aštriu protu, išmintimi ir garbingumu.

Naujajame Testamente daug kalbama apie Betliejaus žvaigždę, rodžiusią Karaliams kelią į grotą, kur tuo metu gyveno Šventoji Šeima. Astronomų spėliojimai, kad tai galėjo būti didelis meteoritas ar kometa, kritikos neatlaikė. Šiuo metu grupė mokslininkų tvirtina, kad tuo metu užsižiebė nova arba super nova žvaigždė, bet to įrodyti kol kas neįmanoma. Įtikėtina hipotezė yra apie planetų konjunkciją (išsirikiavimą į vieną eilę). Ji labiausiai artima tiesai. Tačiau yra astronomų, kurie teigia Betliejaus žvaigždę buvus antgamtiniu reiškiniu ir turi savo argumentų. Tikėkimės, jog kada nors mokslininkai prieis vieningos nuomonės. Pagaliau, koks skirtumas? Betliejaus žvaigždė buvo, švietė, rodė kelią pas Išganytoją piemenims ir Karaliams.

Kai gimsta vaikelis, eidami jo lankyti visada nešame dovanų: rūbelių, žaislų, sidabrinį šaukštelį ir pan. Trijų Karalių dovanos buvo kitokios. Ne todėl, kad brangios. Jos visos yra simboliai. Kūdikėliui Trys Karaliai dovanojo smilkalus, mirą ir auksą. Ką tai reiškia?

Mira – tam tikro augalo sakai, beje, labai brangūs ir mūsų laikais, reiškė žemiškąją egzistenciją be sugedimo. Mat miros dėdavo į daugelį vaistų, ypač daug į nuskausminamuosius. Mirusio žmogaus kūną balzamuodavo, įtrindami alyvų ir miros mišiniu, kad stabdytų puvimo procesą. Taigi, įteikiant mirą, pasakyta, jog Jėzus laikomas mirtingu žmogumi.

Auksas – garbės ir galios ženklas, o tik po to turto. Auksas – karaliaus simbolis.

Smilkalai visais laikais simbolizavo išmintį, šventumą ir Dievo palaimą. Tuo buvo pasakyta, kad Jėzus yra Dievas.

Taip nebūdami žydai, nei krikščionys Trys Karaliai padėjo po dieviškojo Vaikelio kojomis Jo dievystės, žmogystės ir karališkumo ženklus. Jokia žemiška logika, samprotavimais Trijų Karalių apsilankymo ir dovanų paaiškinti neįmanoma. Juos vedė Dievas, siųsdamas visiems pasaulio žmonėms žinią apie savo Sūnaus atėjimą.

Beje, Trys Karaliai neatvyko pas Kūdikėlį – naujagimį. Vaikelis tuo metu jau buvo paūgėjęs. Naiviai negalvokime, kad Jis gimė gruodžio 25 d., o Trys Karaliai kaip akis išdegę atlėkė sausio 6 d. Tikroji Jėzaus gimimo data dėl įsivėlusių klaidų yra kita. Metai skiriasi maždaug ketveriais, o šv. Kalėdos ir Trijų Karalių šventės buvo sutapatintos su romėnų ir žydų šventėmis, kad išvengti krikščionių persekiojimų. Spėjama, kad iš tikrųjų Jėzus gimė pavasarį. Nepanašu, kad ir Trys Karaliai leistųsi į tolimą, pavojingą kelionę nepalankiu metų laiku. Taigi, datos yra sąlyginės, sutartinės.

Kas vyko toliau? Juk siautėjo Erodas, vyko žudynės, kelių kontrolė ir pan. Tad koks tolesnis Trijų Karalių likimas?

Deja, žinios labai šykščios. Iš Šventojo Rašto žinoma, kad jų kupranugarių vilkstinės patraukė kitu keliu, todėl pavyko nesusidurti su karaliaus Erodo kareiviais. Pasak legendų, jie skelbė tautoms apie Mesijo gimimą. Žemiškąjį gyvenimą jie baigė neva kaip kankiniai, bet tikrai visi trys buvo palaidoti toje pačioje vietoje – Konstantinopolyje. Paskui, kaip tai dažnai nutikdavo, palaikus perkėlė į Milaną, galiausiai į Kelną. Prie šių relikvijų traukdavo maldininkų minios. XIII a. garsiausieji vokiečių auksakaliai, vadovaujami Gregoro iš Spoleto, pagamino nepaprastai įspūdingą auksinį relikvijorių. Šis relikvijorius su Kasparo, Merkelio ir Baltazaro palaikais ir dabar saugomas Kelno šv. Petro katedroje. Prie jo melstis traukia minios piligrimų.

2012 m. JAV mokslininkas prof. B. Landau Vatikane rado itin senus manuskriptus apie Betliejuje gimusį Jėzų ir Jam nusilenkti iš tolimų kraštų atvykusius tris išminčius. Manuskriptai dabar tyrinėjami ir šifruojami. Tikėkimės, kad juose užrašytos žinios bus išsamesnės, mums dar nežinomos.

Tiek šį kartą. Gal kitą mėnesį pavyks parašyti jums ką nors linksmesnio.

O dabar linkiu daug linksmybių iki pat Užgavėnių!

Sėkmingų 2016 metų!

Jūsų Vanda IBIANSKA.

PASIRUOŠIMAS

Kas savaitę sekmadieniais uždegama vis nauja iš keturių advento žvakių. Mėnesį laukiame svarbiausios Gimimo Dienos – šv. Kalėdų. Vienintelio Žmogaus ir Dievo, kuris numirė , kad dovanotų mums amžinybę ir prisikėlė. Tai šviesus laukimas. Tačiau ne pasyvus. Per adventą privalu išsišvarinti iki operacinės sterilumo lygio. Ir nepasakokit, kad jūsų vidus tyras kaip Motinos Teresės! Kurgi ne! Kiekvienam patykojęs koks statutinis ar savanoris kipšas ant dūšios užrideno akmenį ar bent jau papylė pamazgų. Esame tik žmonės. Todėl ir nuodėmingi. Net kariai. Žmonos, vaikai, tėvai uošviai irgi. Ir viršininkai. Šie – ypač. Todėl ir primenu: rikiuote, nuo eilinių iki pulkininkų, žengte marš prie klausyklų! Galima ir be uniformų. Bet patartina ruošiantis dar ir nuodėmių sąrašiuką ant popieriaus skiautės užmesti. Kompiuteryje nepatariu. Dar kas perskaitys.

Nereikia, oi, nereikia tų visų: „Nenužudžiau, nepavogiau, nemeluoju“ ir pan. Visko pridarėte, mielieji, kaip ir aš. Jau nužudyti, tai būtinai uždubasinti basliu? Kaipgi! O piktu žodžiu, irzlumu, neteisingu apkaltinimu tai nesiskaito? Skaitosi ir dar kaip. Dėl vagysčių jau subtiliau. Nebent nuo vyro žmonos nuslėpėte dalį atlyginimo „kavalieriaus fondo“ papildymui. Bet gal ką nors, ką atvira vagyste nevadinama, ir prakrapštėte. Rašiklis, žiebtuvėlis irgi skaitosi. Aišku, to išpažinti nuodėmklausiui nereikia, užtenka daiktą grąžinti. Aš, pvz. būdama šešerių, pavogiau du pomidorus iš kaimynų daržo. Šiaip sau. Grynai iš smalsumo. Ką nors pavogėme visi. Empiriškai įrodytas faktas. O jūs ką, kaimyno sode neobuoliavote? Nors savam sode tų obuolių pilna. Kiekvienas žmogus netyčiom gali ką nors pavogti. Dauguma nevagia, bet anasai gundo, ak, gundo...

Dėl meilės ir pagarbos tėvams nėra ko nė kalbėti, nes visada esti per mažai. Beje, į kategoriją „tėvai“ įeina ir uošviai. Tai kaip ten su uošve, a?

Meluojame visi išsijuosę. Motyvai skirtingi. Kas nori save išaukštinti, kas pasigirti, kas griekutį nuslėpti, o kitas ir artimui pakenkti. Esu šimtaprocentiškai įsitikinusi, kad visiškai nemeluoja tik Šventasis Tėvas. Beje, nutylėjimas irgi melo forma. Kartais baisi, sykiais žalinga, kai kada mažai kenksminga, bet retai.

Na, o jei pagvildensime „VI Konstitucijos straipsnį“ t. y. „Nesvetimauk!”, reikalai visai prasti. Ypač vyriškoje pusėje. Žinau aš jus! Taip ir traukia į kairę, taip sakant, užmegzti „privačius santykius“. Nevalia, nusidėjėliai!!! Aš jus, žinoma, suprantu ir užjaučiu, bet vis vien nevalia!

O štai tas IX Dekalogo įsakymas „Negeisk svetimo vyro, moters ir t. t.“ tai pats sunkiausias. Nueinate į pobūvį. Jūsiškė plunksnas pasikedeno, pasidarė šukuoseną, makiažą ir vedatės ją išdidus kaip povas. Bet nelabasis dirba non stop. Žiūrėk, įplaukia vieniša blondinė, kurios vyras (daugių daugiausia jaunesnysis leitenantas) vėluos ir dislokuojasi tiesiai prieš jus. Kojos iki pažastų, sijonėlis20 cm. ilgio, iškirptė iki talijos, plaukų jūra, o akys didelės ir gailios kaip nemelžtos karvės... Kas ją čia atvedė? Ir arkliui aišku – piktojo darbas. Gundo, nelabasis. O jūs ką? Nešnekėkite, kad išsyk pavirtote neįveikiamu forpostu. Išsyk tai jums nunešė stogą, štai kas! Ir slankiojate aplink kaip Hamleto tėvo šešėlis, kol jūsiškė nepaima po ranka ir nematerializuojasi pavėlavęs leitenantas. Žinau visa tai, kaip daugybos lentelę. Kai jauna buvau, nutikdavo, oi, nutikdavo. Žiūrėk, atsiveda kokia įmitusi femina užverktu paukštės veidu toooookį vyrą, kad tą pačią akimirką pajunti, kaip nuo kūno ima sklisti feromonai. Tada imi žemą startą ir sprintu dingsti su savo feromonais kuo toliau nuo pagundos šaltinio. Nors labai nesinori. Ak, kaip nesinori.

Negeisti svetimo turto vieniems lengva, kitiems labai sunku. Laimei, priklausau pirmiesiems. Jokių turto ambicijų, troškimų, pavydo kol kas savyje nepastebėjau. Namai maži, bet gyventi galima, automobilis senas, apibrūžintas, bet važiuoja puikiai, batų pakanka, kailinių irgi. Štai šuns jau nebeturiu, bet su turtu tai lyg ir nieko bendro neturi.

O kaip švenčiate sekmadienį, mielieji mano? Ar kas kartą kelias veda į Įgulos bažnyčią? Galit nesakyti. Neveda. Matau ten vis žilas galvas, o kariškai stamantrus organizmas pasitaiko retai. Va jums ir solidus griekas!

Gi „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ taip pat tvoja per moliūgą ne vienam. Formaliai lyg ir tikite, bet kasdienybėje? Norisi tikėti, kad kitų dievų gal ir neturite, bet apie Vienatinį ir Visagalį galvojate retai.

Mylėti artimą kaip patį save vėl gi nelengva, nes artimas artimui nelygu. Bet reikia. Atsakingai sakau, kad šioje srityje mačiau daug tikrų tikriausių stebuklų.

Tai štai kaip yra. Vaikštome apsimozoję dūšeles ir Atgailos sakramento vengiame. Nes kaip ir gėda. Man tai patinka! Iškloji viską per groteles, nors ėda žiauri gėda ir klūpai, lauki kas bus. Žinia, kunigas kunigui nelygu. Vienas švelniai pabars, antras klausys tylėdamas, trečias paguos geru žodžiu. Sunkių atgailų nūnai neduoda. Labiausiai man patinka vienas nuodėmklausys, kuris penitentui liepia už atgailą padaryti vieną, du ar tris gerus darbus. Tai kur kas smagiau nei poteriai. Žmogum pasijunti! Bet smagiausia keltis gavus išrišimą. Jei išpažintį atlikai sąžiningai, eini nuo klausyklos su tokiu lengvumu širdyje, kad dainuoti norisi.Po išpažinties viskas kitaip: imi mylėti visą pasaulį, save, priimi Komuniją nuo Dievo stalo. Kurį laiką toks esi, kad och!

Taigi, visa tai parašiau tam, kad nesiblaškytumėte po „Akropolius“, „Megas“ ir kitas pardavyklas, leisdami mėtydami pinigus dovanoms. Jos džiugina tik vaikus, nes tik jie ir tiki Kalėdų seneliu persirengusiu šventuoju Mikalojumi. Suaugusį retai pradžiuginsi, nebent „šliubavotajai“ padėsite Kartje laikrodėlį, o saviškiui visureigio „Lexus“ raktelius. Tiktai kam? Bijok paskui, kad tą Kartje pamesi, pavogs, o Kinijoje pagamintas padirbinys tiksi kuo puikiausiai ir jokio pavojaus! „Lexus“?! Taigi „Honda“ traukia kaip žvėris, kasko galima ir nedrausti, drebėti, kad pavogs irgi nereikia.

Bet eglutę papuošti reikia. Be jos niekaip. Nors ši iš Vokietijos atėjusi tradicija palyginti nesena, tačiau kvepiant žaliašakei kažkodėl linksmiau.

Linksmų Šventų Kalėdų!

Tesišypso kiekvienam iš jūsų užgimęs Kūdikėlis ir telaimina jus Dievo Motinos ranka!

Ramių, džiaugsmingų Kristaus gimimo šventės dienų!

Būkite laimingi!

Jūsų Vanda IBIANSKA.

 

 

KARIŲ SUNKUMAI IR DŽIAUGSMAI

Nedaug ką žinau apie jūsų gyvenimą, brangieji, todėl rašysiu taip, kaip man atrodo. Gi atrodo margai.

Kariai kovėsi už Lietuvą visais laikais, išskyrus okupacijas. Tada tarnavo carinėje, paskui sovietų armijoje bala žino už ką ir kodėl. Rekrūtais. Bet tai jau praeitis. Kaip įsivaizduoju Lietuvos karius senovėje? Na, dar iki Mindaugo laikų. Galvoju, kad svarbiausias ginklas tada buvo kuoka, o uniforma – ūkio būdu išdirbtas kailis. Nieko gero tokia kova. Kol tu dubasini priešą, irgi vilkintį meškenas, pribėgęs iš nugaros jo bendras vožia tau per moliūgą. Gerai atsivedėjęs, bjaurybė. Ir voliojasi ant žemės jos gynėjai su perskeltom galvom. O neurochirurgų tai nėra! Ką ten, net karo lauko ligoninės nėr! Lieka žolelių nuovirai, pavilgai, maldos Perkūnui, Auštarui ar Laimai ir skausminga mirtis. Bet už Tėvynę.

Paskui, aišku, reikalai rutuliojosi sparčiai. Išmokta pasigaminti kardus, ietis ir net šarvus. Tuos tai ne tik žmonėms, bet ir žirgams. Laimei, mūsų žemaitukai nors ir vikrūs, ištvermingi, bet maži, tai ir sąmatos jų šarvams buvo kuklesnės nei kokių kryžeivių. Tačiau net ir įvertinus didelę pažangą karyboje, reikalai atrodė prastai. Šarvai sunkūs kaip gyvenimas, o kardas kokį centnerį sveria. Karių būta neaukšto ūgio (iki XX a. akceleracijos dar toli...), tad didelė mįslė, kaip jie buvo tokie stiprūs. Jaunystėje mano bičiulis armėnų istorikas, kietai sudėtas, vidutinio ūgio vyras man ir pademonstravo. Įgrūdo savo organizmą į tuos šarvus, o paeiti beveik negali. Paėmė kardą į rankas ir suurzgė iš po tų geležių, kad per sunkus. Sakė, jog be šarvų viskas būtų tvarkoj, bet „kostiumėlis trukdo“. O dar ir kumelė būdavo aprėdyta pagal tų laikų aukštosios mados modelį... Eina sau! Tokia jojanti ant žirgo geležinė tvirtovė. Ir vis vien vienas kitą dubasino. Beje, nepaisant didelio progreso, negirdėjau, kad tais laikais būtų lazaretai.

Jei pagalvosime apie pilių ir tvirtovių šturmą, tai net galva ima svaigti. Dvokiančios stovinčiu vandeniu fosos, taranai, kopėčios, verdančio deguto katilai ir kitos grožybės. Bet atsilaikydavom! Maža to, pasibalnoję žemaitukus, gerai duodavom kruopų kaimynams. Rūpus miltai, iki Juodosios jūros su palmės šakelėm nusigavom! Aišku, negalima ignoruoti slaptojo tų laikų mūsų kariuomenės ginklo. Juo buvo mūsiškės kunigaikštytės. Iškiša tėvas – kunigaikštis dukrą už kaimyno – kunigaikščio ir paparpk! Namuose pati tokias sankcijas pritaikys, kad maža nepasirodys.

Kai atsirado visokios muškietos, tai suvis stojos svieto pabaiga. Vieni kitus ėmė taip produktyviai dubasinti, kad tik spėk bėgti. Bet žmogui blogio niekada ne gana. Tai sugalvojo nuodijančias dujas, visokias dirbtinai sukeliamas epidemijas. Čia jau visai šlykštu. Smerktina ir niekinga. Nors dėl epidemijų tai akceptuočiau rota virusą, užkrečiant juo priešo generalinį štabą in corpore (jau esu tai minėjusi).

Dabar tai ką! Sėdai į lėktuvą – skrendi (kol numuš), sėdai į tanką – važiuoji (galimai myriop), sėdai į laivą – plauki (nė palaikų jūroje neras). Gal blogiau pėstininkams. Tie tai nė žirgo neturi. Bet už tai kova tradicinė, per tūkstantmečius išbandyta, todėl vėl gi yra kuo didžiuotis.

Švilpė šimtmečiai, keitėsi ginklai, mundurai, ekipiruotė, net karo lauko ligoninės atsirado, bet vienas dalykas išliko pastovus kaip skaičius π – 3,14; kario fizinė ištvermė, jėga, psichologinis stabilumas ir... drąsa! Tačiau atsirado ir naujas, esminiai skirtingas dalykas. Dabar kariui reikia proto ir išsimokslinimo. Londone gatves pašlavęs ar Ispanijoje pomidorus paskynęs prie supergarsinio naikintuvo vairalazdės nesėsi. Prie povandeninio atominio laivo vairo ar bombonešio irgi. Spėju, kad tankai ir tie kompiuterizuoti ar bent jau turi navigacijos sistemą. O gal ne? Kaip bebūtų, visur reikia specialaus išsimokslinimo ir geros galvos. Todėl galvoju, kad kariuomenėje tarnaujančių algos turėtų būti padorios. Nes tai nėra tiesiog darbas, o pašaukimas ir tarnystė. Būtent tarnystė, ne tarnyba. Kariuomenė saugo mūsų Tėvynę. Kariai pasiruošę kiekvieną akimirką stoti pavojaus akivaizdon už mūsų kraštą. Todėl nors ir labai gerbiu mokytojus, bibliotekininkus, floristus ir net kosmetologus, man kariuomenė yra pirmoje vietoje.

Žinau, kad mano artimųjų, namų ir pačios gražiausios šalies – Lietuvos saugumas priklauso nuo jūsų, mūsų kariai. Bet visų pirma nuo jūsų priklauso mūsų laisvė, kurios taip ilgai buvome netekę. Todėl atsakingai sakau, kad mano meilė priklauso jums.

Lietuvos kariuomenės proga dėkojame mes, civiliai, nulenkdami prieš jus galvas.

Tesaugo Aukščiausias jus visus ir jūsų šeimas, telaimina Dievo Motinos ranka mūsų šauniąją kariuomenę!

Ir specialiai tvirtai pasižadu pasimelsti Arkangelui Mykolui, kad nė akimirkai nenuleistų akių, saugodamas Kauno įgulą. Ji – geriausia.

Būkite drąsūs ir laimingi!

Nuoširdžiai jūsų – 

Vanda IBIANSKA.

 

KAS ŽINOTINA APIE GYRIMĄSI

Gyrimasis yra visuotinas poreikis, nežinia dėl ko smerkiamas. Tuo tarpu jis nemokamai (!) suteikia mums pasitenkinimo ir teigiamų emocijų. Besigirdami turime galimybių sumenkinti, įkaitinti iki virimo temperatūros, sukelti pavydą artimam savo t. y. emociškai jį išbalansuoti. Niekas geriau mūsų nepagirs, negu mes patys save. Girdamiesi ne tik atkreipiame dėmesį į savo asmenį. O ne! Mes dar ir nuraminame sąžinę, kad padarėme absoliučiai viską dėl geros savijautos.

Gyrimasis būna visoks: nuo amatininkiško iki aukšto rango meno. Apie primityvųjį gyrimąsi, kurį naudoja tėvai bei seneliai, kalbėdami apie vaikus bei anūkus neverta net užsiminti. Gerai įvaldęs gyrimosi meną asmuo klausytoją nokautuoja vietoje, o jei pasiseks, įvaro jam kompleksų beigi sunkios formos neurozę.

Kad kvalifikuotai girtis, būtina žinoti tam tikras sąlygas.

1) Atsižvelkite į klausytojų erudiciją.

Pvz. Druskininkų sanatorijos „Eglė“ ar kurioje nors kitoje valgykloje nepasakokite valgantiems prie to paties staliuko, kad aną savaitę skaitėte Šopenhauerį, o šią savaitę nagrinėjate Husserlį. Tikimybė, jog jūs nepadarysite jokio įspūdžio beveik šimtaprocentinė.

2) Įvertinkite klausytojų turtinį statusą.

Pvz. Galite kvailai išsišokti ir užgauti „Porche“ savininko jausmus, entuziastingai girdamiesi, jog vakar nusipirkote Marijampolės turguje 14 metų senumo „Opel Astra“, kuris traukia kaip žvėris.

3)Galvokite apie situaciją.

Pvz. bandydami „kabinti“ gražią, ilgakoję blondinę, nesugalvokite postringauti, neva jus kamuoja omnipotencijos problema, nes bemaž tikras dalykas, jog femina nesidomi logikos mokslu, ne ką težino apie XII amžiaus arabų filosofus, todėl gali jus suprasti taip klaidingai, kad sukels viešą skandalą dėl jos užgauliojimo nešvankybėmis.

Rekomenduojama gyrimosi nepradėti pirmam. Štai vyresnio (per45 m.) amžiaus ponų draugijoje X giriasi, kad paskutiniame jo šlapimo tyrime aptikta baltymo pėdsakų. Tada aktyviai įsijungiate į pokalbį sakydamas, jog tai tiesiog juokinga. Mat jūsų praeitos savaitės tyrime baltymo surasta tiek, kiek jo būna karo veteranų pulko tyrimuose, visus susumavus. Arba štai ponas Y giriasi, neva jo prosenelis prieš I pasaulinį karą turėjo 12 000 valakų dvarą. Į tai atrėžiate, kad ne tiek įdomu kokio dydžio buvo jo dvaras, kiek tai, kokiu būdu įgytas. O įgijo jį minėtasai pono Y prosenelis išlošęs žymėtomis kortomis (sukčius!!!) iš jūsų prosenelio, kuris per vieną naktį po tris tokius dvarus prapildavo, nes jam tai nieko nereiškė.

Galima girtis ir tauriais poelgiais, bet didelio efekto tikėtis neverta. Pvz, jei pasigirsite, kad iš degančio namo išnešėte tris klykiančius kūdikius, išvilkote 90 – metę senutę ir jauną neįgalų vyrą, tai tikrai sulauksite keblių klausimų, kaip antai: „O koks to namo adresas?“, „Kada tai įvyko?“, „Kodėl tu neapdegei?“ ir pan. Jūsų poelgiu bus suabejota, nebent iš kalno tam tikslui paruošite ir apmokysite vaikus beigi invalidą. Apie senutę galima pasakyti, jog kaip sykis pereitą savaitę pasimirė. Tiesą sakant, taurūs poelgiai didelį įspūdį padaro tik pirmą akimirką. Vėliau publikos atminty jie keistai greit nublanksta. Turtai ir socialinis statusas – visai kas kita. Va čia tai paradoksas! Beveik kaip omnipotencijos paradoksas. Nors, tiesą sakant... Turėk milijardus, o vis vien užsilenksi lygiai taip pat, kaip koks nors kuklus kiemsargis. Ką ten! Ko gero nutiks dar blogiau. Tas kuklus kiemsargis ramiai užmigęs vakare savo lovoje Dievuliui dūšią nuskraidins, o milijardierius, žiūrėk, prie aparatų prijungtas švokš dar mėnesį ar du. Bet ir vieno, ir kito žemiškosios kelionės finišo laikas ateis. Nepabėgsi. Basta.

Jau priartėjau prie reikiamų temų.

Spalis eis galop. Bus prabėgusi Šypsenos diena (duos Dievas, apie ją kitais metais tikrai parašysiu), Saldžioji diena. Kitų smagių dienų spalyje kaip ir nėra. Ir imsime planuoti kapinių lankymą. Žinoma, suplaksime į vieną Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes. O nereikėtų. Nežinau, kiek yra „oficialių“ šventųjų t. y. beatifikuotų, kanonizuotų. Turbūt skaičius senų seniausiai perkopė per tūkstantį. Ir kiek tų, apie kuriuos nežinome, bet jie šventi pas Dievą! Kokie gyvenimai, kokios biografijos, asmenybės, pasiaukojimai! Skaitai ir kvapą užima. Kai kurie iš jų buvo kariai. Taigi, jūsų kolegos. Visi didvyriai. Labai nuoširdžiai siūlau pasidomėti šventųjų gyvenimais. Bent aš skaitau juos aikčiodama. Ir meldžiuosi į savo patronus Danguje šv. Joną Krikštytoją ir šv. Barborą. Ar prisimenate savo krikšto vardus? Paprašote savojo patrono užtarimo ir globos?

O Vėlinės savo ruožtu. Mūsų artimieji mirusieji tą dieną ypač laukia maldos. Ne chrizantemų, ugnelių. Šios – tarp kitko. Nežinau ar lankote karių kapus. Tų, pas kuriuos jau niekas neateina. Kadaise, kai dar nebuvo sunaikintos kapinės Vytauto prospekte, mūsų, vaikų šventa pareiga būdavo uždegti žvakeles prie žuvusių už nepriklausomybę karių kapų. Kažkodėl man atrodė, jog sukalbėti poterėlį prie eilinių kuklių kryželių daug svarbiau, nei prie kryžių –– propelerių ant lakūnų, kuriais ir taip visi žavisi, kapų. Ir melsdavomės aštuonmečiai, dešimtmečiai. Suaugusieji bijojo, nes kapinėse knibždėte knibždėjo kagėbistų. Dabar Šančių karių kapinėse nebūnu. Ar kas meldžiasi prie tų anos Lietuvos kareivėlių kapų? Gal pavyks ištaikyti laiko ir nuvažiuosiu bent po Vėlinių?...

Va, jau linkstu į gyrimąsi. Mat, kokia „gerietė“. Dar gerai, kad neturiu turtų, „Porche“, miglotai žinau apie omnipotencijos paradoksą, o tai kad patraukčiau, uch!

Likite sveiki, mano brangūs eiliniai, puskarininkiai ir karininkai! Tesaugo jus Viešpaties ranka!

Jūsų Vanda IBIANSKA

Post. scr. Bet svečiuosna į kareivines tai galėtumėte pakviesti, jei jau į savanores nepriimate...

 

VYTAUTO KARŪNA

Tarpukario Lietuvoje Vytauto neįvykusio karūnavimo diena rugsėjo 8-oji buvo didelė šventė. Nesvarbu, kad didysis LDK kunigaikštis karaliumi netapo, tačiau tą dieną iškiliai šventė visi lietuviai. Tad kas gi nutiko, kad įžymus karvedys, strategas ir politikas taip ir nebuvo vainikuotas karaliumi, nors karūnos tikrai nusipelnė?

Bet pradžioje šiek tiek apie patį Vytautą.

Tai buvo energijos vulkanas. Veiklus, darbštus, gudrus, garbėtroška, nenustygstantis vietoje ir neabejotinai karybos genijus. Trumpai sakant, neeilinė istorinė asmenybė. Kaip atrodė? Buvo neaukšto ūgio, juodų plaukų, rudų akių, smulkaus kūno sudėjimo. Saikingai valgė, visiškai nenaudojo alkoholio. Istorikų teigimu Vytauto būta karštakošio, žaibiškai darančio sprendimus ir ne itin paisančio kitų nuomonės. Jei jam būdavo naudinga, duoto žodžio netesėdavo. Žmoną gerbė, bet turėjo polinkį svetimauti. Reikia pastebėti, jog mėgo kitatautes moteris. Ką gi, krikštijosi suaugęs, o pagoniškosios Lietuvos papročiai, švelniai tariant, buvo laisvi. Mokėjo rašyti (Jogailos būta neraštingo), lietuvių, vokiečių, rusų ir lenkų kalbas. Nepaneigiama tiesa, kad tai iškiliausias valdovas Lietuvos istorijoje, pavertęs mūsų šalį didžiule galybe ir tikrai vertas karaliaus titulo.

Tad kas nutiko su ta karūna, apie kurią sklando gandai, jog ją neva Jogailos parėdimu nugvelbė lenkai?

Aišku, Jogailos būta gero diego, bet tikrai neteisinga jį kaltinti nušvilpus tikram pusbroliui karūną. Kaip ten būtų, gimtąjį kraštą, savo tėvynę Lietuvą nuoširdžiai mylėjo abu pusbroliai. O su karūnavimu panašu, kad istorija nutiko tokia.

Unijoje su Lenkija Lietuva buvo visateisė. Tačiau Lenkija karalystė, o Lietuva kunigaikštystė. Tai ne tas pats, ypač jei vertinti to meto Europos kontekste. Be to, dar ir neseniai apsikrikštijusi. Europiečių akimis žiūrint: „Stiprūs, tai stiprūs, bet ne karalystė, o kunigaikštystė, kuri dar vakar buvo pagoniška.“ Taigi, šioks toks šleifas nutįsęs. Tegu ir nežymus, bet vis dėlto. Akivaizdu, kad Vytautui tai patikti negalėjo. Tiesą sakant, senstantis Jogaila, tegu ir sulaukęs su Vytauto seserėčia, savo jauna žmona Sofija Alšėniške sūnų, pusbrolio karūnavimui per daug nesipriešino. Oficialiai netgi pritarė. Tačiau karaliaus dalia toli gražu ne iš lengvųjų. Aristokratija, didikai Jogailai darė didžiulį spaudimą. Mat bijota, jog Lietuvai tapus karalyste sumenkės Lenkijos vaidmuo Europoje. Ypač aršiai Vytauto karūnavimui priešinosi lenkų diduomenės grupė, vadovaujama didikų Olesnickių giminės atstovo Krokuvos vyskupo Zbignevo. Tuo tarpu šv. Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo labai suinteresuotas, kad Lietuva taptų karalyste. Vytautu žavėjosi ir čekai. Jų seimas net išrinko jį savo karaliumi, bet tapti juo mūsų didis karvedys irgi nespėjo.

Toliau reikalai klostėsi taip. Inicijuojant imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui parengti karūnavimo dokumentai ir Niurnberge nukaldintos karūnos Vytautui bei jo žmonai. Iškilmės numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d. Į jas suvažiavo galybė monarchų, kunigaikščių, chanų, Vytauto giminių ir, suprantama, popiežiaus legatas. Tačiau klastingojo Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio šalininkai nutvėrė per Lenkiją vykstančią pasiuntinių grupę, vežusią karūnavimo dokumentus. Pasiuntinius sulaikė ir dokumentus sunaikino. Antroji grupė, vežusi karūnas, spėjo pabėgti atgal į Niurnbergą. Tad karūnavimo ceremoniją teko atidėti lapkričio 8-ajai dienai. Šį kartą Vytautas ir Zigmantas Liuksemburgietis planavo naujai parengtus dokumentus ir karūnas atgabenti per Prūsijos teritoriją.

Deja, Vytautas jau ėjo 81-uosius metus. Taigi, pagal tuos laikus buvo visai gilus senelis. Nesulaukęs karūnavimo, jis mirė 1430m. spalio 27d. Mirties priežastis nėra žinoma. Vienuose rašytiniuose šaltiniuose sakoma, kad mirė nukritęs nuo žirgo, kituose, kad pasiligojęs. Tapti Lietuvos karaliumi taip ir nespėjo.

Iki šiol neaiški ir karūnų istorija. Žinant priešišką grupės lenkų didikų nusiteikimą, visai nesuprantama, kodėl tos karūnos kaldintos Niurnberge ir gabentos per Lenkiją. Juk ne tik Vilniuje, bet ir pavaldžiose Lietuvai rusų kunigaikštystėse būta puikių auksakalių, todėl nukaldinus vietoje nekiltų jokių bėdų. Nežinomas ir tolimesnis karūnų likimas. Neva Zigmantas Liuksemburgietis jas įkeitinėjo pirkliams, kol galiausiai buvo išlydytos. Yra ir kita nuomonė, daranti prielaidą, jog karūnos iki šiol guli Niurnbergo muziejiniuose fonduose, bet tai nepanašu į tiesą.

Štai tokia istorija nutiko XV amžiuje, kai išgarsinęs Lietuvą Vytautas Didysis, talentingas karvedys ir sumanus politikas, Žalgirio mūšio laimėtojas, taktikas ir strategas, išplėtęs savo šalį nuo jūros iki kitos jūros, per pavydžių žmonių grupelę netapo karaliumi. Tai tiek apie Vytauto karūną.

Na, bet keliu iešmą ir pervažiuoju ant kitų bėgių.

Rugsėjo 8-oji – Šiluvos atlaiduose kariuomenės diena. Nepamirškite. Tą dieną daugybė žmonių melsis su jumis ir už jus, Lietuvos kariai. Ne tik už jus, bet ir už jūsų šeimas, artimuosius. Prisiminkite, kad Dievo Motina tą dieną Šiluvoje bus su jumis. Priklaupkime prieš Ją ir prašykime Jos malonių.

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

Rugsėjis ant nosies!

Žinau, žinau, visiems nesinori galvoti apie rudenį. Deja, jis, šlykštukas, vis vien ateis ir nieko čia nepadarysi. Jokios maldos, smilkymai ir net NATO nepadės. Ateis su lietumis, niūra, trumpomis dienomis ir sumauta nuotaika. Guostis galime nebent tuo, kad kaip ateis, taip ir praeis. Bet, ką norit sakykit, kai vasara ritasi galop – liūdna.

O čia dar ir papildomi rūpesčiai. Turiu galvoje ateinančius naujuosius mokslo metus. Bepigu neturintiems vaikų! Tik neilgai ir jiems muzika gros! Oi, būsite užpainioti, suvystyti, dokumentiškai užantspauduoti, išgyvenę tėvu/motina tapsmą, pasidžiaugę mažylių čiauškėjimu ir tada... Tada atžalos nudroš į mokyklą. Štai ir stosis metas, kurį vadiname: „avinėli, pasipurtyk!“. Pradžioje pirmokėlių gimdytojai nustebs: oje, kaip daug kainuoja vaiką išleisti į mokyklą! Prie to prasidės rūpestis vaikelį į ją nuvežti ir parvežti. Bepigu buvo mano kartai! Eidavome pėsti. Į mokyklą normaliu žingsniu, o atgalios kelias užtrukdavo 2 – 3 valandas. Kaip neužtruks! Juk gatvėje aibė įdomybių: tai varna ant tvoros nutūpė, tai belakstantį šunelį pakalbinti reikia, tai kieno nors kieme pakeliui kvadratą pažaisti. Apie žiemos metą nė kalbėti neverta: kas penki žingsniai puikus kalniukas, nuo kurio čiuožti sėdint ant kuprinės neturintis sau lygių malonumas. Automobilių pravažiuodavo vos vienas, kitas, o apie jokius pedofilus, niekas nė girdėte negirdėjo. O dabar?! Be palydos mažio į mokyklą nepaleisi, nes snargliuotas gaidelis, girtas ar apkvaišęs, ant perėjos partrenks. Mokytojas traiško, tai ką kalbėti apie vaikus. Iškrypėlių irgi nestinga. Štai ir teks du kartus per dieną prie mokyklos laukti.

Iškils ir didesnių išlaidų klausimas. Minėtoji kuprinė, uniformikė, vadovėliai ir panašūs dalykai yra tik daug žadanti pradžia. Netrukus paaiškės , jog jūsų atžala turi itin daug talentų. Taigi, ruoškitės jau dabar: muzikos mokykla (pritariu!), piešimas (ne visada pritariu), krepšinis, tenisas (neblogai!), futbolas, Rytų kovos menų būrelis, choras, o paūgėjus tai jau būtinai ir jojimas. Ir tempsite, mielieji, nesiginčykite, tempsite į III aukštą pianiną, tąsysite vaikelį po visus tuos būrelius, nors jis noriai lankytų tik krepšinį. Arba skautų gaują, vėliau skiltį. Visur reikės mokėti, mokėti, mokėti. Be to, teks prisidėti prie mokyklos kabinetų remonto, padengti ekskursijų kaštus, jeigu pasitaikys aktyvi ir uoli (kitaip sakant, tokia, kokios vaikams reikia) klasės auklėtoja. Bet visa tai tik gražūs daigeliai.

Nespėsite apsidairyti, kai paauglystės sulaukusi atžala ims  užsidarinėti savo kambaryje, nebesikalbėti su jumis ir atsikalbinėti, slapta plėš dūmą ir atvirai reikalaus padidinti kišenpinigių kvotą keturgubai. Tiesa, naujus batus atžalai teks pirkti ne kas du mėnesius (ir vėl išaugo!!!), o kas keturis („Anie ne stilius!“). Žmona be perstojo rūgos atžalą prausimosi tema ir bandys įsūdyti „žmoniškas“ drapanas. Štai čia jums bus itin sunku. Kariuomenėje itin nepasišakosi, uniforma ir kvit! Pripratote, mielieji, prie tvarkos beigi disciplinos, todėl jums ir neįmanoma suprasti 14 – 16 metų amžiaus žmonių mąstymo ypatumų ir aprangos kodo plonybių.

Bet blogiausia tiems, kieno vaikai užbaigė visokias gimnazijas  ir pradeda studijuoti. Jau tada tai tik laikykis! Vienas, žiūrėk į Kembridžą užsimojo, kitą nežinoma jėga traukia pvz. į Amsterdamą. Ar į kokį Diuseldorfą. Kuris tėvas/motina šaltu krauju ir ramia širdimi išleis į nežinią savo mylimiausią, nepakartojamą, iščiūčiuotą kūną ir kraują?! Aišku, kad neramu, ką ten, baisu kiekvienam gimdytojui! Tai natūralu, kitaip ir būti negali. Jei lieka kokiam nors VU, VDU ar KTU, tai dar pusė griausmo. Tik svarbu, kad nepasišautų studijuoti etnokultūros, menotyros ar kino kritikos. Tada geriau jau kinologiją, jei tokia yra. Su šunimis gyvenime vis neprapuls. Apskritai, jei būčiau jauna, rinkčiausi veterinariją. Oho, koks ten platus veiklos laukas! Nuo tigrų, liūtų iki papūgėlių ar karvių. Įskaitant tuos pačius šunis ir net varanus. Žinoma, geriausia – karyba. Kariuomenėje bedarbiu neliksi, nebent žvaigždučių negausi. Na, bet tų ir taip pilna danguje. Tiesa, jokių sąsajų su atlyginimu jos neturi.

Studentą namuose turėti ne juokų darbas. Reikia ne tik už studijas mokėti (negali juk visi dešimtukininkais būti, to ir nereikia; Einšteiną ir Gei Liusaką už nepažangumą tai ir išmetę buvo), bet ir automobilį pirkti. Nė nekalbu apie bilietus į diskotekas, kad ten vaikas sveikai pasmazmuotų, rankines ir aukštakulnius dukroms. Trumpai sakant, tėvai, ruoškitės! Artėja! Grėsmingai artėja rugsėjo 1 – oji diena. Ir niekur nepabėgsite, jei esate tėvai. Tiems, kurie dar nesate, dar sykį primenu: tėvystė neišvengiamai ateis. Kaip radikulitas. Ateis ir basta.

Bet kol kas dar rugpjūtis. Galima mėgautis saule (jei šviečia), savaitgaliais grybauti, žvejoti, pasigauti erkių, apsiplikyti Sosnovskio barščiais, maloninti save kitais vasaros džiaugsmais ir visai negalvoti apie tuos vaikų mokslus.

Jeigu kalbėti tiesą, tai mokytis gera. Argi nėra smagu prisiminti mūsų mokymosi laikus?

Tada negalvojome kaip šuto tėvai. Antra vertus, labai kažin ko irgi nepridarėme, kitaip aš jums dabar nerašyčiau, o jūs neskaitytumėte.

Linkiu nuoširdžios, gilios maldos Žolinės šventėje, kad Dievo Motina saugotų mūsų vaikus ir mus!

Nuoširdžiai jūsų – Vanda IBIANSKA.

 

ATRODYTŲ – NIEKAI, O IŠ TIKRŲJŲ..

Rašysiu apie tai, kaip mano supratimu, mus visus mulkina dideliuose ir mažuose reikaluose. Kariai, ugniagesiai, pasieniečiai, nekalbant apie civiliokus, – esame tik žmonės. Ir, aišku, lengvatikiai. Na, tai nebūtų blogai, nes paprastai patiklūs piliečiai esti dori ir nesugadinti. Ne sukti ir ne melagiai. Antra vertus, mumis lengvai manipuliuoja, gudriai tuština kišenes ir net formuoja tam tikras jiems naudingas priklausomybes blogiukai. Įvairaus mastelio ir kalibro. Kaip gi taip nutinka, kad pakimbame ant menkutės, tiesiog vaikiškos meškerės? Cha! Manipuliatoriai naudoja seną kaip pasaulis placebo efektą. Visur. Ypač prekyboje. Kaip gi be jos – juk tai neišvengiama mūsų kasdienybė. Beveik nėra dienos, kad neitume ar nevažiuotume į prekybos centrus. O ten jau patenkame į gudrių kaip rojaus žaltys prekybininkų spąstus.

Štai, tarkime, vanduo. Dorovingieji mūsų protėviai sėmė jį kibirais iš šaltinių, šulinių. Tiesa, kibirus gerai išplaudavo, šulinius valydavo, laikydavo uždengtus. Malšino troškulį, maišė mutinį, virė buzą ir viskas buvo gerai. Bet atsirado gudročių, kurie sugalvojo, kad vanduo gali būti ir mineralinis. Tą dar ir prigazuoja. Tam, kad, girdi, pažvalėtume, įgautume jėgų, prigerdami druskų, mineralų ir t. t. Ar kiekvienam iš mūsų jų papildomai reikia, jau kita kalba. Rūpūs miltai! Taigi virtuvėje iš čiaupo bėga lygiai toks pats vanduo ir, laimei, be tų druskų, mineralų. Todėl automobilyje visada turiu butelį būtent to virtuvinio vandens, kuris man nekainuoja nei vieno papildomo cento. O kam ta angliarūgštė arba gazas? Kad pilvą pūstų ir paskui... Na, patys žinote.

Yra ir kita manipuliacija su vandeniu. Kad ir homeopatai. Šie į statinę vandens įlašina du lašus kito vandens iš litrinio stiklainio, kuriame valandą ar dvi mirko rūpestingai nuplautas lauko akmuo. Iš pakelės ar nuo ežero akmenėlis. Išmaišę vandenį statinėje, išpilsto jį į buteliukus ir paskelbia, kad tas vanduo smarkiai gydo visokiausias ligas. Girdi, sveikimas trunka ilgai, užtai efektyvus. Pasak homeopatų, veikliąją (ar tikrai?!) medžiagą bilijoną kartų atskiedus vandeniu jie išgauna puikų vaistą! Na, jau aš tai žinau! Tariausi su vienu karo kapelionu egzorcistu dėl straipsnio apie homeopatiją ir ta proga perskaičiau didelę krūvą literatūros. Ji kėlė šypseną. Oficialieji mūsų lietuviškieji homeopatai irgi manęs neįtikino. O žmonės moka pinigus už nieką tiesiogine to žodžio prasme! Dar ir pakenkia sau, jei koks vėžys tave ėda, o tu, užuot gydęsis, vandens lašelius geri. Nesakau, būna, kad nuo lengvesnių ligų išgyjama, nes suveikia placebo efektas arba susitvarko su negalavimu pats organizmas. Arba dar kas nors, apie ką nenoriu kalbėti...

Kai stovite prie jogurtų lentynos kur nors jau perskaitę reklamą, naiviai tikite, kad pigesniame tėra tik mūsų kūnams reikalingas kalcis, o brangesnieji bio jogurtai stiprina imuninę sistemą, saugo nuo peršalimų ir net gelbsti prostatą. Kur gi ne!

Armijos gudruolių mokslo vyrų ir moterų ištyrė, kad pirkėjui žydra spalva sugeruoja atsigaivinimą, gi raudona – energijos antplūdį. Taip parenkama pakuotės spalva. Nes kas gi pirks persikų sultis, supiltas į pilką tetrapaką? Ar šiandien jums būtinai reikėjo tų kaitintų sulčių tetrapake – jau kita kalba.

Visi norime būti pasiturintys. Storesnės piniginės turėtojai stengiasi pirkti kuo kokybiškesnį produktą. Na, jei brangesnis, reiškia geresnis. Jeigu vynas labai brangus, tai jau būtinai bus geras. Visiška nesąmonė! Atvykę į Lietuvą prancūzai stebisi, kad vidutiniai ir pigūs jų vynai pas mus kainuoja dvigubai ar net trigubai brangiau. O kam juos pirkti? Juk už normalią kainą galima nusipirkti puikų moldavų, vengrų ar vokišką vyną. Kalifornijos technologijų instituto profesorius Antonio Rangel ėmė ir labai nepadoriai pajuokavo. Svečius pavaišino dviem „skirtingais“ vynais. Tai buvo tas pats vynas, kainuojantis 10 USD, tik vieną jis perpylė į 90 USD kainuojančio vyno butelį. Svečiai sutartinai raukėsi gerdami pigųjį ir lygiai taip pat sutartinai šlovino „brangųjį“. Begėdis profesorius...

Štai taip ir perkame kas brangiau, nes esame apgaudinėjami (o kaip kitaip pavadinsi manipuliavimą?) nepažeidžiant įstatymų. Tas pats vyksta su šokoladu, rūkytais mėsos produktais, ledais ir ypač duona. Čia didelį vaidmenį atlieka pavadinimas ir trumpas pagiriamasis tekstas.

Kas yra brangesnių prekių mėgėjai? Ne tik pasiturintieji. Ne itin paiso kainos liūdnas, suirzęs ir pavargęs žmogus. Tačiau ir žvalus pilietis linkęs pirkti papildus ar produktus, apie kuriuos skaitė ar girdėjo, kad šie „lėtina senėjimą“, „pagreitina medžiagų apykaitą“, „padeda sulieknėti“ ir kitokias nesąmones. Kodėl taip nutinka? Dar XVII a. filosofas Baruchas Spinoza pastebėjo, kad vos tik suprantame kokios nors frazės ar vaizdo turinį, išsyk juo patikime. Tačiau jei akimirksniu nesupratome ir kad suvoktume prireikia kito akimirksnio pagalvoti (papildomos pastangos!), dažniausiai jį atmetame. Kitaip sakant, tingime galvoti. Štai ir visa paslaptis. Be to, informaciją apie negiriamą ir „neapdainuojamą“ daiktą arba jos nebuvimą priimame kaip negatyvią, todėl tokį objektą atstumiame. Tokios jau tos mūsų smegenys. O manipuliatoriai šiomis jų savybėmis sumaniai naudojasi. Taip ir tampame naivuoliais, tikinčiais reklamomis (atviromis ir užslėptomis), rinkos triukų aukomis. Išleidžiame pinigus ten, kur dažnai to nevertėtų. Ar galime pasakyti, kad mus apgauna? Kaip pažiūrėsi. Įstatymų paisoma, per prievartą prekių, „gydymo“ priemonių bei paslaugų niekas nebruka. Tiesiog pasinaudojama mūsų smegenų ir mąstymo ypatumais. Mūsų teisė yra pasivarginti galvoti ir būti atidiems.

Kodėl rašau tokia, atrodytų, keista tema? Todėl, kad ji visai nėra keista, o labai žmogiška. Visi, taip pat ir kariai, esame vartotojai ir pirkėjai. Maža to, birželio mėnesį pasipila vardadienių gausa. Dar Joninės, kaip tyčia. Apie Tėvo dieną nė nekalbu! Išlaidų tikrai daugiau, nei kokį spalį. Štai ir priėjau prie Tėvo dienos.

Sveikiname visus tėčius be išimties (turiu galvoje gyvuosius) ir įteikiame dovanas ar dovanėles. Šios esti dviejų tipų: simbolinės ir ekonomiškai vertingos. Gražu įteikti abiejų tipų dovanas. Taigi trumputė anotacija apie jas.

Simbolinės: gėlės, liaudies meno kūrinys, knyga karine tema, skulptūrėlė, dekoratyvinis indas (galima molinį, bet metalinis praktiškiau); kai kada leistinas ir gero gėrimo butelis.

Ekonomiškai vertingos: naujos padangos automobiliui, jei tėčiui mažiau penkiasdešimties – motociklas – britva, dviratis, retais atvejais arklys, bet gali būti ir automobilis (pvz. KIA), turistinė-poilsinė kelionė į Tailandą, jeigu tėčiui dar nesukako 80 m.

Aplankyti tėčius būtina. Dovanas siųsti paštu ar su greituoju kurjeriu nepatartina. Netgi neleistina.

Ko nederėtų dovanoti Tėvo dienos proga?

Netinka kalendorius su nuogom panelėm, dantų protezų priežiūros reikmenų rinkinys, firminiai džinsai (tie „trinti“ ir su skylėmis), petnešos, per didelės šiltos šlepetės, „Prostamol uno“ pakelis.

Įteikus dovaną ir susėdus papietauti (mamos barštukai su ausytėm, cepelinai ar namų darbo koldūnai – hm...) netinka prisigerti tiek, kad tėtis turėtų jus gabenti į guolį. Jis jau metuose ir jiedviem su mama gali būti per sunku. Juolab kad kliudys į pasiutusią pumą išvirtusi žmona. Iš jos pagalbos nesitikėkite. Vienintelė viltis – vaikai, kurie gal būt pagailės senelių ir jiems padės...

Tačiau juokus į šalį.

Sveikinu visus jūsų tėčius! Dauguma jų kadaise irgi valgė kario duoną. Tai jie užaugino jus tokius, kokie dabar esate: šaunūs ir nuostabūs!

Tesaugoja jūsų puikiuosius tėvus Dievas Tėvas! Tesaugo jus, jau esančius tėčiais, Dievo Sūnus ir Mykolas Arkangelas! Šiam irgi priklauso!

Su Tėvo diena!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

TELEVIZIJA, KVARKAI, HIGSO BOZONAS IR VAIKAI

Dauguma kariškių turi šeimas, taigi, vaikų irgi. Sena tiesa, jog vaikams meluojama. Tėvus ir vaikus jungia abipusis melas. Pirmiausia tėvai geriausių paskatų genami meluoja mažiesiems, paskui šie, jau paaugę, išsijuosę meluoja gimdytojams. Taip yra nuo žilos senovės ir nieko čia nepadarysi. Progresas melą praturtino naujomis sritimis. Štai, tarkim, televizija. XX a. pirmoje pusėje ją sugalvojusieji ir „paleidę į pasaulį“ , tarėsi padarę didelį išradimą, o iš tikrųjų kaip šalutinį produktą priskaldė tiek malkų, kad oho! Čia neminėsiu vyrų ant sofos prieš televizorių, moterų su jų muilo operomis, tautai dantį užkalbančių „šnekančių galvų“ ir pan. Paliesiu jautrią vaikų ir TV temą.

Kaip žinome, mažųjų žmogučių nuginti nuo televizoriaus beveik neįmanoma, gi tėvams taip ir knieti pažiūrėti filmą su ženklu „N-14“. Vaikelis ekrane mato vykstant jam visai nesuprantamus dalykus, todėl be perstojo klausinėja. Gimdytojai visą laiką turi būti kovinėje parengtyje, kad mažylis jų neužkluptų netikėtai. Kad palengvinti tėvams gyvenimą, pateikiu keletą standartinių pagalbinių paaiškinimų, kaip vaikui atsakyti į nepatogius klausimus.

Pavyzdžiui:

 „Kodėl ponia muša poną?

„Nes naiviai galvoja, kad tai padės.“

 „Kodėl tas dėdė kažkokiais įrankiais atrakina seifą visiškoje tamsoje?“

„Dėdė yra labai mandagus, gerai išauklėtas šaltkalvis, nenori nieko trikdyti, todėl netriukšmauja ir neįžiebia šviesos. Naudoja įrankius, nes neturi seifo raktų, kuriuos turi visai kitas žmogus“

 „Kodėl bare dėdė trenkė kitam dėdei kumščiu?“

„Nes po ranka nebuvo taburetės nei butelio, tai naudojo, ką turėjo.“

„Kodėl 10 vyrų su šautuvais šovė į tą vieną, stovėjusį prie sienos su užrištomis akimis?“

„Kadangi jam užrištos akys, tai net ir turėdamas šautuvą vis vien nepataikytų.“

 „Kodėl tas tamsiaodis pasmaugė dainuojančią moterį, o paskui nusidūrė?“

„Kadangi moteris jau pasmaugta ir jam padėti nebegali, tai jam beliko nusidurti pačiam.“

„Kodėl ta graži ponia puolė po traukiniu?“

„Ji neturėjo pasirinkimo, nes automobilių tada dar nebuvo.“

„Kodėl šitas vyras, nudūręs moterį, užgriūna ant jos lavono ir dar dainuoja?“

„Užgriūna todėl, kad nori patikrinti ar gerai nudūrė, o kodėl dainuoja – nė pats nežino.“

„Kodėl ponas, pavogęs vaiką, reikalauja iš tėvų pinigų?“

„Nes jam reikalingi pinigai, o vaiko visai nereikia“

„Kodėl tas vyras bučiuoja moterį?“

„Kai užaugsi, suprasi. Tuo viskas tikrai nesibaigs.“

„Kodėl dvi tetos daužo viena kitą rankinėmis ir stengiasi išrauti plaukų?“

„Joms nusibodo dalytis vienu dėde.“

Tokių ir panašių klausimų gali sulaukti visi televizijos fanai, nepriklausomai, ką transliuos TV: trilerį, detektyvinį filmą, meilės dramą, klasiko kūrinio ekranizaciją ar nufilmuotą operą. Aišku, išeitis visada yra. Galima vaikams leisti žiūrėti tik animacinius filmukus, bet ir tai toli gražu ne visus.

Antras melavimo vaikams variantas naudojamas siekiant juos pagąsdinti gręsiančia bausme.

Šiuo atveju vaikai skirstomi į dvi amžiaus grupes: iki 10 metų amžiaus ir vyresni.

Iki   10 metų

Vyresni

Ateis seselė   iš vaikų poliklinikos ir suleis tau vaistų.

____

Jokio TV   žiūrėjimo! Eisim pasivaikščioti.

Niekur neisi!   Sėdėk ir žiūrėk TV!

Vakare mes   išeisim ir paliksim tave vieną namuose!

Vakare niekur   neisime ir neturėk vilčių likti vienas!

Nevažiuosi su   mumis atostogauti, o būsi vasaros stovykloje.

Nesitikėk   jokių iškylų. Važiuosi su mumis atostogauti.

Palauk, palauk!   Tuoj paskambinsiu močiutei.

Savaitei už   bausmę atimam iš tavęs telefoną.

Neimsim tavęs   eidami į svečius.

Neatsikalbinėk,   vis vien eisi su mumis į svečius.

Tau šuo įkas!

Šuns negausi!

Ateis ta ponia (ponas) ir pasiims tave.

Su jokia ponia   (ponu) niekur neisi!

Štai taip ir auga smulkaus priverstinio melo dirvoje mūsų atžalos. O ką galima padaryti?! Septynmečiui ar aštuonmečiui lyg ir nereikėtų visko sakyti. Antra vertus, praėjo tie laikai. Dabar ir šešiametis lengvai sudoroja, tiesiog sumala į miltus trisdešimtmečius tėvus. Apie keturiasdešimtmečius nė nekalbu. Progresas yra progresas! Informacinės technologijos, genų inžinerija, nanotechnologijos, net tas, kad jį kur!, Higso bozonas ir kitokie mokslo laimėjimai taip primalė avižų, kad nejauku darosi. Pasaulis išvirto į chaotišką, apdujusį, apskritą cepeliną, kol kas dar skriejantį aplink Saulę. Jei žmoneliai išmanytų, tai ir čia bent trajektoriją (orbitą ar kaip ten) pakeistų. Visur vien juoduliai. Gal sakysite: „Ne“? Argi netiesa, jog iš vaikų atėmė gandrą, kopūstus, klasikines pasakas? Tuoj, žiūrėk, ir lėlių teatrą atims. Vietoj viso to – lytinis švietimas!

Bet šioje vietoje, aišku, išlenda viešumon mano nukvakimas. Todėl truputį ne į temą.

Somalyje kas trečias vaikas miršta badu nesulaukęs 5 metų amžiaus. Tai ko čia stebėtis, kad somaliečiai veržte veržiasi į piratų gretas? O čia, matai, Higso bozonas! Kol tą „dieviškąją“ dalelę pagavo (neaišku ar nėra dar „dieviškesnės“), pinigų pasaulis išleido tiek, kad daugiau kaip pusė tų išpampusiais pilvukais Afrikos mažylių būtų likę gyvi, jei už nors dalelę tų trilijonų eurų ar dolerių jiems būtų nupirkta pieno ir mišinėlių. Taip ir kyla runkeliškos abejonės: kas svarbiau – minėtasai bozonas ar vaiko gyvybė? Geriausia būtų paklausti vaikelių motinų...

Man asmeniškai jau neberūpi bozonai, kvarkai, kvantai, keturmatė erdvė nei Niutono binomas (įdomu, kurioje klasėje dabar apie jį pasakoja matematikos mokytojai?). Nerūpi, nes baisu. Nenoriu, kad badu mirtų vaikai ten, toli. Nenoriu, kad iš mūsų vaikų čia būtų atimta vaikystė. Turiu galvoje jaukias, minkštas skudurines onutes, meškius, brolių Grimų pasakas, Vinetu, grafą Montekristą, muškietininkus, kuriuos pakeitė toli gražu ne geriausieji variantai – sintetiniai Barbė su Kenu ir Haris Poteris.

Noriu, kad vaikai žaistų pliušiniais, minkštučiais žaislais, klausytųsi ir skaitytų pasakas, kuriose gėris nugali blogį, dūktų, peštųsi ir taikytųsi, augtų sveiki ir stiprūs visomis prasmėmis. O užaugę teskaito ne tik Bibliją, bet ir M. Dostojevskį, G. de Mopasaną, V. Hugo, klausosi P. Čaikovskio, D. Pučinio ar D. Verdžio muzikos, bet ne „O lia lia pupyčių“.

Šitoje vietoje laikas sustoti, nes jau viską padariau: priblevyzgojau, iškeikiau mokslą ir pasijutau gimusi 1839 metais. Antra vertus, tai tik mano nuomonė. Kiekvienas turi teisę į savąją, jam priimtiną. Ir apskritai – loju ne ant to medžio. Todėl skelbiu galinę maršruto stotelę. Kitas traukinys – birželio mėnesį.

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

 

PO VELYKŲ, 

arba 

Nejuokingas straipsnis 

Šventės praėjo, kaip ir viskas šiame pasaulyje. Krikščionys yra dviejų tipų, tai trumpam apsistosiu ties tais dviem pagrindiniais ir plonais tarpsluoksniais, esančiais tarp jų.

Pirmajam priskiriami pakrikštytieji dažniausiai močiutės iniciatyva. Arba tėvų, nes „taip priimta“. Pirmoji Komunija – o kaipgi! Juk gražu ir dar proga baliukui. Paskui viskas ima slinkti nuožulnia plokštuma žemyn. Šv. Mišioms, bažnyčios lankymui, pastoviam galvojimui, kad reikia gyventi pagal Dekalogą ir Kristaus priesakus, kažkaip nelieka laiko. Be to, toks gyvenimas sukelia daug nepatogumų. Laikas – klastingas dalykas. Kur kas klastingesnis, tarkim, už pinigus. Atrodo, yra daug, o, žiūrėk, jau ir neliko. Kada prašvilpė, nežinia. Gi tada trinkteli nepagydoma liga, geresniu atveju – senatvė. Štai tuomet ir prisimename Dievą. O kaip kitaip? Net jei buvome indiferentai, vis tiek sąmonės tolimiausioje kertelėje visą laiką tūno mintelė: „Ten, aukštai, vis tik kažkas yra...“ Tai ką daryti?

Atsidūrę didesnio pavojaus zonoje ir bailesni (ačiū Dievui!) puola prie kunigų, ieško kelio link Dangaus vartų. Kitiems nepasiseka, nes pragaištis ištinka staiga. Tada jau laidotuvės. Būtinai su kunigu, rožinio giedojimu, šv. Mišiomis, kad tik artimo mirusiojo ten, aukštai, nepasiųstų prie kitų vartų.

Čia naudojuosi proga nežinantiems kai ką priminti. Tai, kad kunigas palydi mirusiojo palaikus į kapines, tėra pagarbos ženklas išėjusiajam. Danguje velionis už tai negaus nė vieno balo. Samdyti už pinigus giesmininkai tėra tik fonas, jeigu patys nesimeldžiate. Šv. Mišios būtinos, bet tik kunigo maldos nepakanka. Jei norite pagelbėti mirusiajam, turite atlikti išpažintį, sąmoningai (!) dalyvauti Eucharistijos šventime, priimti Komuniją. Jeigu ta intencija dar padarysite kelis gerus darbus, porą balų iškeliavusiajam laimėsite. Bet kai viskas tik už auką parapijos bažnyčiai ir piniginį atlygį giesmininkams, tai, kaip sako Surskis, „Nežinau, nežinau...“ Toks tad pirmasis krikščionių tipas.

Antrajam priklauso kiti krikščionys. Tuo pačiu įterpsiu, kad visos Europos, kurios dalimi esame, civilizacija ir kultūra paremtos krikščionybe. Aišku, visi apie tai žino, bet dažnas ima ir pamiršta. Prisimena tik turistaudamas Romoje, goglindamas po Šv. Stepono baziliką Vienoje ar Kelno, gal ir Reimso katedras. Gaila.

Taigi, gyvenantys krikščioniškai. Kodėl jie šapena kunigui į ausį klausykloje visokią bjaurastį? Nes prisidirbo ir kontrolierius – sąžinė – skausmingai badosi, nemaloniai spurda. Tą kontrolierių davė Dangus, lygiai kaip ir įpareigojo kunigą Dievo vardu duoti išrišimą. Šie krikščionys supranta, kad ne kiekvienam kunigui sparnai kalasi, bet žino ir tai, kad kunigystės sakramentas (beje, amžinas) įgalioja jį gavusįjį atleisti nuodėmes, net jei kunigėlis turi silpnybę stipriems gėrimams, geriems automobiliams (vyras gi!), skaniems valgiams. Kai kuris sykiais esti nervingas, net šiurkštus ir pan. Ak, kunigai juk irgi tik žmonės! Jų tarnystė labai sunki ir toli gražu ne visada maloni. Dažnai netgi itin nemaloni. Be to, juos taip pat kamuoja dantų, pilvo skausmai, prostata, šokinėja ar visai nenori kristi kraujospūdis, stringa širdis ir t. t. Atsakingai sakau: jei būčiau vyras, nė už ką neičiau į kunigus. Per sunku, nepatempčiau. Kas dar krinta į akis autentiško krikščionio gyvenime? Na, kad lankosi bažnyčioje, dalyvauja šv. Mišiose, tai lyg ir savaime suprantama. O dar? Šventes jis švenčia sąmoningai. Praėjusios šv. Velykos jam buvo ne margučių zabovos, apsirijimo ir giminių lankymo dienos. Jis ir vėl apmąstė Kristaus kančią, klaikų Kryžiaus kelią, Išganytojo mirtį ir Prisikėlimą, išgyveno tikrą, milžinišką Velykų džiaugsmą. Nes kas yra Velykos? Tai tuščio Kristaus kapo su jame paliktomis drobulėmis šventė. Dievas-žmogus prisikėlė iš numirusiųjų! Maža to, užtikrino mums (100 proc. užgarantavo!) mums prisikėlimą. Štai kodėl ši šventė didžiausia, štai kodėl jai nėra lygių ir Kalėdos tik kukli Velykų preliudija.

Na, be to, kad tikrasis krikščionis periodiškai, o taip pat extra tvarka, t. y. kai prisišiukšlina dūšelę, mazgoja sąžinę prie klausyklos, lanko bažnyčią, iš visų jėgų stengiasi nebūti šmėrkšna (oi, nelengva!), jis dar yra ir neformalus skautas. Kaip žinia, skautas kasdien turi padaryti mažiausiai tris gerus darbus. Šių būna įvairių. Didelių ir mažų. Na, pastarieji tai nusišypsoti žmogui, pasakyti gerą žodį (mes taip jų laukiame!), padaryti smulkią paslaugą ir pan. Tikrajam krikščioniui gyventi lengviau. Jam nekyla noras žudytis, vogti, apgaudinėti, meluoti. Netgi depresuoja jis rečiau. Jis žino, kad po mirties, perėjęs į kitą būties formą, bus laimingas. Jam deramą amžinybę parūpino Kristus. O ir šioje Žemėje Dievas sutvarko mūsų gyvenimus taip, kaip mums geriausia. Ne pagal mūsų norus ir pageidavimus, bet kaip palankiausia objektyviai. Prisimenate posakį: „Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą“?

Bet yra dar tie plonyčiai tarpsluoksniai. Vienam iš jų priklauso žmonės – davatkos. Jie kasdien tūno bažnyčiose, išsijuosę poteriauja (dažniausiai mechaniškai), egzaltuotai kalba apie Dievą, sekioja paskui kunigus ir esti visiškai abejingi artimui. Empatijos juose absoliutus nulis, be užuominų apie ženklus po kablelio. Iš jų pagalbos sulauksi išskirtinais atvejais, už tai šlykštukiškų poelgių – kasdien. Jie panašūs į varnas ant bažnyčių smailių: karksi, kakoja ir atstumia žmones.

Antrasis tarpsluoksnis simpatiškesnis. Tai tokie lyg ir indiferentai, bet ieškantys Dievo. Jie daug klausinėja, domisi, bet vis dar abejoja. Tačiau ieškantys kelio paprastai jį suranda. Pasak garsaus Tengizo Abuladzės filmo „Atgaila“ paskutinės frazės: „Visi keliai veda į šventovę“.

Kadangi per daug įsibėgėjau, tai noriu atsiprašyti, kad nieko neparašiau prieš šv. Velykas. Mat prieš daugelį metų nutiko taip, kad ėmiau ir gimiau Didįjį Ketvirtadienį, o šiais metais gimtadienis išpuolė kaip sykis per Velykas. Tai teko švęsti (kukliai!) iki Didžiojo Tridienio, o paskui mažiau kukliai iki Atvelykio. Bet iki Sekminių tikrai nešvęsiu! Todėl kitas straipsnis bus laiku.

Ai, kad būtų linksmiau, tai pridursiu pusiau ne į temą.

Vienas senas (daug už mane vyresnis) pažįstamas, buvęs aršus komunistas ir karjeristas, o dabar pensininkas, paklaustas kaip leidžia laiką, papasakojo:

  • Žinai, turiu nuostabų hobį. Marginu kiaušinius. Atsisėdu sode po medžiu ir marginu sau kiaušinius.

  • ?!!!

  • A, paskui pagal savo metodą švirkštu ištraukiu iš vidaus turinį ir juos sukietinu. Dovanoju draugams, pažįstamiems. Sako, kad mano kiaušiniai patys gražiausi.

    Na, gal tai irgi savotiška kelio į tikėjimą pradžia? Nežinau, nežinau...

    Nuleidžiu iešmą mėnesiui laiko. Kitas traukinys – gegužės mėnesį. Likite sveiki ir laimingi!

Jūsų Vanda IBIANSKA 


ŠIOKIADIENIO MINTYS

Kapelionas pasiūlė parašyti apie gavėnią. Grįžusi namo sumojau, kad gi pernai jau rašiau apie gavėnią, tad nieko naujo nesugalvosiu. Tada susiruošiau rašyti apie šv. Juozapą, bet labai nesisekė. A, galvoju sau, per jėgą nerašysiu. Geriau parašysiu apie mūsų kasdienybę.

Taigi, žmoniją galima suskirstyti į keturias grupes: vaikus, jaunimą, senelius ir kitus. Tie „kiti“ yra žmonės tarp jaunystės ir senatvės. Kategorija neišraiškinga, neturinti net specialaus pavadinimo ir vienijančių interesų.

Tuo tarpu vaikai, jaunimas ir senukai – labai ryškios grupės. Vaikams skirta jų gynimo diena, teisių apsauga, senukai gauna pensijas, jaunimas savo dispozicijoje turi džiaugsmą arba nuobodulį. Vaikams stinga darželių, jaunimui kultūringų pramogų, seneliams pinigų ir vietų ligoninėse.

„Kiti“ apie save kalba patys, o už vaikus, jaunimą ir auksinio amžiaus sulaukusius piliečius – kitokių kategorijų atstovai. Paprastai profesionalai (žurnalistai, visuomenės veikėjai, edukologai, gerontologai ir pan.) arba mėgėjai, kuriuos tiesiog šiaip sau domina laiminga vaikystė, rami senatvė ir jaunystė, neužnuodyta spuogų ir poravimosi problemų.

Vaikystė nuo neatmenamų laikų trunka tą patį metų skaičių, ko nepasakysi apie kitas amžiaus grupes. Šios tempiasi kaip guma. Štai jaunystė pagal metus lipa aukštyn. 35–40 metų rašytojai, tapytojai, spygautojai, netgi solidžių profesijų atstovai kažkodėl vadinami jaunais ir labai vertinami. Kriterijus – jaunystė. Jo vaikas jau, žiūrėk, kaimyno sode obuoliauja, už garažo dūmą plėšia, o tėvas vis dar „jaunas“. Tuo pat metu senatvė juda priešinga kryptimi, t. y. žemyn. Neretai sutiksi penkiasdešimtmetį, svajojantį apie pensiją, kai rytais nereikės anksti keltis, troleibuse galės pirkti lengvatinį bilietą („Opelis‘ jau vis vien surūdijo, varžtai byra, durelės neužsidaro, klaksonas pats įsijungia; ko norėt, dar už dolerius pirktas). Taigi, atsirado juosta, beje, gana plati, jaunų–senų individų, kuriai būdingi keisti požymiai. Joje sutelpa pasiutusiai energingi sporto klubų lankytojai, vilkintys jaunatviškus drabužius ir nutįsusių veidų, užgesusių žvilgsnių, nelygintų kelnių (šiukštu, ne džinsų!) figūrantai.

Kiekvienas kalbantysis apie vaikus, jaunimą, senukus turi suvokti, kad jis atstovauja daugybei skirtingų parametrų sluoksnių. Nes nūnai nieko neaišku, išskyrus tai, kad iki 10–12 metų žmogus yra dar vaikas, o 90-metis tai jau tikrai senolis, čia nepasiginčysi. Mūsų visuomenėje ginti vaikų ir senelių teises yra garbinga. Ir nepaneigsi – tokia šventa tiesa. Apie tai gerai žino kiekvienos kadencijos kandidatai į Seimą, merus, miestų ir rajonų savivaldybes, kitaip sakant, visur. Kitaip ir būti negali, nes reikalingi visų balsai: tiek tėvelių, tiek ir jau briliantinės žiemos atstovų. Optimistiškai galvoju, kad nei vienas kandidatas nėra alimentų mokėtojas ar apleistų tėvų sūnus/duktė. O jūs ką, galvojate kitaip?! Na, ką jūs, taip tiesiog negali būti. Mūsų lietuviškos šeimos tvirtos ir sveikos. Kartais, tiesa, pasitaiko išimčių. Žinoma, tai tik išimtys. Aną savaitę mačiau mūsų Laikinojoje sostinėje, buvusiame mažajame Paryžiuje gatvės vaizdelį: šeimos galva užsibalzamavęs iki kokių 5 promilių, židinio puoselėtoja (apytikriai 2,5 promilės) neša kūdikį, o gal 5 metukų vyresnėlis ir žiauriai apskretęs šunelis vaizduoja, kad su anais neturi nieko bendro, t. y. susigėdę sliūkina gerokai atsilikę. Suaugusieji dar visai jauni, galima sakyti nepilnamečiai, kokių 30-ies.

Bet neskubėkime smerkti. Dirbti nesinori, nes mažai moka, pensijos dar neduoda, Norvegijoje moka daug, bet gali atimti vaikus, o Londone britai jau purkštauja, kad per daug imigrantų. Tai kaip esant tokiai situacijai nepasigerti?!

Jauni, tačiau įpusėję penktą dešimtį, tai visai be perspektyvų, nes asmens kodas viską pasako, sportuok nesportavęs! Aišku, moterų fronte jie gali būti (ir būna!) kotiruojami kur kas labiau už svajoklius be iniciatyvos, besiilginčius pensijos. Senatvės gynėjų irgi turime, bet jie pasirodo tik epizodiškai. Mat ne vienoje šalyje senelių pensijos per mažos, tad sakoma, kad reikia susiveržti diržus (ne tik mūsuose, neturėkite iliuzijų). Visai nieko nesuprantu, nes senukai paprastai nejuosi diržų, jiems kelnes prilaiko petnešos. Mano pačios džinsai tai ir be diržų, ir be petnešų. Prie ko čia tie diržai? Bet pensijas palikime ramybėje. Yra blogesnių dalykų. Baisu tai, kad iš senų žmonių atimamas orumas, jie apskritai niekinami. Apie pagarbą jau nekalbu. Požiūris į senatvę yra tautos kultūros rodiklis. Graudu, bet Lietuvoje jis kosminiu greičiu smunka žemyn.

Ak, susidarė toks nusiskundimų paketas, kad tuoj mano emocinė temperatūra ims kilti. Todėl pereinu prie kariškų reikalų, nes esu ištikima kariuomenės adeptė.

Kariuomenėje gerai! Amžiaus cenzas preciziškai tiksliai apibrėžtas, laipsniai irgi. Visa kita tik smulkmė. Žinoma, krašto apsauga nėra juokai. Beje, turiu tam tikrų minčių dėl gynybos. Visi tie tankai, raketos, lėktuvai, kulkosvaidžiai kainuoja daug, be to, pavojingi. Manau, kad šioje srityje turėtų gerokai padirbėti mikrobiologai, epidemiologai ir dar kas kitas. Kito misija būtų sunkiausia. Bet! Sugalvojo kas nors mus pulti, o mes jiems šast – rota virusą! Didelėm, net arklinėm dozėm. Priešų vyriausias kariuomenės vadas, generalinis štabas, visi aukšti karininkai iki vieno sėdi ant unitazų viduriuodami ir laiko ant kelių dubenis, į kuriuos vemia. Ir efektinga, ir humaniška! Liga nemirtina, įsakymas „Nežudyk!“ nepažeistas, bet karo veiksmams būdamas tokios būklės nepavadovausi. Mano karišku supratimu tokia epidemija būtų labai veiksminga. Ir, pabrėžiu, humaniška.

Juokai juokais, bet dabar gal ir ne iki juokų. Turiu galvoje tą „dabar“ ir gavėnią. Susikaupkime, brangieji, apvalykime sąžines prie klausyklų, kad džiaugsmingai pasitiktume didžiausią visų krikščionių šventę – šv. Velykas.

Iki kito karto, mielieji!

Jūsų Vanda IBIANSKA

 

VASARIO 16-OJI

Kariuomenės žmonės istoriškai išprusę (neabejoju, jog kitose srityse irgi), tad daug postringauti, ką lietuviui reiškia ši šventė, nederėtų. Arba ką turėtų reikšti. Užuot tai dariusi, užvesiu poringes, kaip ji buvo ir yra švenčiama.

Tarpukario laikų dėl akivaizdžių priežasčių prisiminti negaliu, todėl remsiuosi tėvų pasakojimais. Jie važiuodavo ta proga į bažnyčią, ir tai buvo oficialioji dalis.

Tada, kaip man sakė, Vasario 16-ąją dauguma kauniečių plūdo į Karo muziejaus sodelį arba prie prezidentūros, bet į sodelį daugiau. Plūdo taip, lyg ten vyktų vestuvės, laidotuvės ar išpardavimas. Po visų iškilmių atkakdavo pas mus į užmiestį. Patriotizmas būdavo pasiekęs sprogstamąją būseną, todėl natūralus ir logiškas poreikis patenkinti kūno reikmes sveiku maistu vadintinas girtinu. Mama pasakojo, kad svečiams iš miesto nieku gyvu nebuvo galima pasiūlyti keptos žąsies. Nesvarbu kuo kimštos: kopūstais, obuoliais ar slyvomis. Tai būtų įžeidimas. Labiausiai vertintos namų darbo parūkytos dešrelės su troškintais kopūstais ir virtom bulvėm, o taip pat kažkodėl didelį pasisekimą turėjo deramai paruoštos raugintos rudmėsės. Marinuoti ar džiovinti baravykai jau ne taip. Kūniškai pasisotinę svečiai plėšdavo dainas ir šokdavo pagal iš prisukamo patefono sklindantį tango „La Cumparsita“. Paskui, nežinia kodėl, lietuviai patriotai įkvėptai trenkdavo lenkišką krakoviaką. Gėrimus patvarkydavo iki „Amen“, bet jokios tautinės nesantaikos kibirkščių nebūdavo. Kažin, ar tada piliečių kultūringesnių, ar išmintingesnių, ar tiesiog protingesnių būta, bet lenkiškuose mano tėvų namuose nenutikdavo taip, kad kas nors (nesvarbu iš kurio flango) lotų ne ant to medžio, nors kai kurie (reta, reta, bet pasitaikydavo) pasiekdavo būseną, kai nebeskiria Kinijos nuo ketvirtadienio. Manot, jau tada tai viskas buvo tobula. Kur gi ne. Irgi siautėjo dygliuotasis kapitalizmas ir tuštybė.

Mano karta okupuotoje Lietuvoje šventė jau kitaip. Nebuvome disidentai, rezistentai, pogrindininkai, o tiesiog jaunimas, kuriam okupacinis režimas nepajėgė tvirčiau užveržti mąstymo dėžutės varžtų. Todėl Vasario 16-ąją susirinkdavome bent jau prie stalo. Aišku, apie žąsis, statinėje raugintas rudmėses ir panašius dalykus nė kalbos negalėjo būti. Ant stalo puikavosi balta mišrainė, kilkės su citrina (dabar iškiliai vadinamos ančiuviais, tfu!), silkė su tomatais ir koks nors vyniotinis „iš kulinarijos“. Tuose studentiškuose robaksuose panoms šalia bernų teko tik garnyro vaidmuo, nes Vasario 16-oji nežinia kodėl laikyta vyriška švente. Kam čia meluoti ir apsimetinėti, kad gėrėme tik arbatą! Visai ne. Ant stalų stovėdavo „tauriosios politūros“, t. y. „Palanga“, „Dainava“, „Voveraitė“, „Dar po vieną“ ir t. t. Mūsų kompanijose nepasitaikė nei vieno figūranto su pažeista chromosoma, todėl politinio auklėjimo bei priežiūros įstaigon mūsų nė karto nepakvietė. Nors kalbos užstalėje būdavo oho–ho! Gerai įkaitę bernai užplėšdavo:

„Aš nekenčiu vėliavos raudonos,

Penkiakampės žvaigždės kruvinos!“

Ir nieko! Matyt todėl, kad jokios „užklasinės veiklos“ nevystėme. Nors prižiūrėti, tai iš šalies prižiūrėjo. Diskretiškai stebėjo.

Aišku, vasario mėnesį okupantai irgi šventė. Savo Raudonosios armijos dieną. Laimei, ji nesutapo su vasario 16 d. Kaimynė rusė bandė pakviesti ir mane. Pažiūrėjau į ją taip, tarsi paprašytų pastatyti klizmą, tai nusiramino. Staugdavo, trypdavo visą naktį. Rytą svečiai skirstydavosi atrodydami lyg būtų katės išvemti. Kažkoks liesas kaip dviratis papulkininkis prie mano buto durų verkšleno: „Nu za što vy nas tak nenavidite?“ („Už ką jūs mūsų taip nekenčiate?“).

O dabar? Ką veikia dabar tėvynainiai per Vasario 16-osios šventę?

Kadangi kaip sykis išpuola ilgasis savaitgalis, tai prikergus dar 4 dienas galima rauti paslidinėti. Jūsų laukia išsiilgusi Austrija, šypsosi Čekija, nespjauna Prancūzijos Alpės, net Lenkijos Tatrai ir tie masina. Čia jau kaip kas nori ir kaip išgali. Galima, aišku ir į Druskininkus, bet ką ten...

Jeigu kuriam dar nesibaigė Šeimos metai, tai tas, prispaustas žmonos, užsiima smulkiuoju namų remontu. Be to, proga ir aplink automobilį pasisukinėti. Galima „apsimesti šlanga“ ir patraukti į žūklę ant ledo. Tiesą sakant, kai tokia nei šiokia, nei tokia žiema stojos, tai patikimo ledo teks gerai paieškoti. Bet suradus – jau ir buriavimas ant ledo, ir kitokie žiemos džiaugsmai. Vos ne pagal Donelaitį. Apie medžioklę nė užsiminti nereikia.

Damos, kurios kartais esti vienkartinių daiktų kultūros atstovės, patraukia į didžiuosius prekybos centrus, kur visada tris keturias dienas yra kas veikti. Tik spėk suktis.

Tik kur gi toji pakilusi patriotizmo emocinė temperatūra, ką? Kur taurūs susibūrimai, iškilus bendravimas užstalėje? Temperatūra krenta, nes mūsų sielos apdulkėjo. Jei taip tęsis ilgiau, gerbiamieji, tai greit pereisime prie taikaus vištų auginimo ir lėto bonzai medelių puoselėjimo per pačias reikšmingiausias šventes.

Aišku, utriruoju. Tokie jau esame, kad ugnį širdyse slepiame visai nežinia dėl ko. Lygiai kaip ir šypsenas laikome giliai užantyje. Kodėl taip yra – nežinau. Tiesa tokia, kad Vasario 16-oji mus vis tik suvirpina. Net slidinėjant ar besibastant po visokius nekropolius. Tai didi diena mūsų šaliai. Gal ir ne kiekvienas menkabalsis išgali plėšti himną, bet savo vidumi tądien visi esame atgimusi Lietuva.

Su Vasario 16-osios švente, brangūs Lietuvos kariai!

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse!

Nuoširdžiai sveikinu!

 

Jūsų Vanda IBIANSKA

(vis dar be pareigų ir be laipsnio).

 

ATMINTIS

Kasmet ateina Sausio 13-oji ir kasmet vis mažiau jaunų žmonių suvokia tos dienos reikšmę valstybei bei eiliniam jos piliečiui. Tą naktį ir kelias dienas po jos Lietuvoje vyko karas. Tikrų tikriausias karas, pareikalavęs keliolikos žmonių gyvybių. Unikalus, neregėtas, negirdėtas tuo, kad jį laimėjo fizinės jėgos ir ginklų nenaudojusi pusė. Kovėmės drąsa, buvimu, malda ir giesmėmis. Iškovojome pergalę, nepaleidę nei vieno šūvio. Pergalę prieš imperiją, kuri pasauliui atrodė sunkiai nugalima.

Toji diena ją išgyvenusiems įsirėžė atmintin visam gyvenimui. Ne tik todėl, kad nugalėjome. Tada buvo ir kitų dalykų, liudijančių stebuklą ir mus laiminančią Dievo ranką. Savaitę kitą virš minios, kur ji bebūtų susirinkusi, sklandė angelai. Kartais vaikščiojo tarp žmonių. Jutau tai beveik fiziškai. Nes gėris, teisumas, narsa ir vienybė sujungė mus visus taip, kad tai neįsivaizduojama be Dievo malonės.

Kariai tada buvome visi: senukai ir paaugliai, sąžiningieji ir nusikaltėliai, stiprūs ir silpni, vyrai ir moterys.

Kadangi nesu didvyrė, o tik šiaip patriotė, tai nebuvau nei prie TV bokšto, nei prie Seimo, nei Sitkūnuose. Net Juragiuose nebuvau, nekalbant apie Vaižganto gatvę. Mano užduotis buvo kukli: stovėti prie konkretaus kabelių šulinio šalia Telekomo. Jame buvo daug svarbių kabelių jungčių. Pakaktų pakėlus dangtį šliūkštelėti kibirą verdančio vandens ar įmesti degančią kokių pakulų gniūžtę ir pagrindiniai telefoniniai ryšiai išeitų iš rikiuotės. Jei taip nutiktų, turėjau žaibiškai parlėkti namo (apie 200 m.) ir paskambinti turėtu ant popieriaus skiautelės numeriu. Mat mano namų telefonas su tuo šuliniu neturėjo nieko bendro. Stypsojau ir stebėjau minią, saugančią Telekomą. Joje šmėžavo įtartini ramūs ir mandagūs vyrukai, buriavosi jaunimas, vyresni žmonės. Paskui pasigirdo maldos ir giesmės. Vis privažiuodavo autobusai, kad nuvežtų dalį žmonių į Sitkūnus, iš kur dar girdėjosi Lietuvos radijas. Sušalau kaip Bobikas, bet stoiškai išstovėjau iki atėjęs nepažįstamas akiniuotis paklausė, ar esu Vanda, patikrino ar tas pats numeris užrašytas mano ir jo turimose skiautelėse ir pareiškė, kad jis mane pakeičia. Paskui, jau rytą, sėdėjome prie laužų, kalbėjomės su nepažįstamais žmonėmis taip, tarsi jie būtų broliai ir seserys. Jau nutildė Sitkūnų radijo stotį, prakalbo Kauno televizija. Tad sekančią naktį praleidau jos pastate. Ten maišėsi daug nereikalingų žmonių, besielgiančių neva labai patriotiškai. Šalia tų tikrųjų patriotų.

Mano darbas buvo itin kuklus: virti kavą, plauti indus, tepti sumuštinius, krauti į lėkštes mišraines, pjaustyti dešrą, dėlioti naminius sausainius. Maistą nešė žmonės. Gausiai! Kartais atsiliepdavau telefonu. Šis skambėjo be perstojo. Buvo išbaugintų žmonių skambučių, kiti kažką fantazavo, bet dauguma sakė: „Tik jūs laikykitės!“ Ant grindų miegojo jauni vyrai. Tai buvo Kauno TV inžinieriai, operatoriai, kiti techninio personalo darbuotojai. Jie nebuvo palikę TV patalpų jau kelios paros. O lauke saugančios minios – piššš... Budėjo tik būrelis jaunų vaikinų baikerių. Kai pakviestus juos girdžiau karšta arbata, buvo sustirę į ragą. Siūliau pabūti, kad sušiltų. Jie atsakė: „Negalime, juk lauke visai nėra žmonių.“ Transliacija nenutrūko ištisas paras, ėjo non stop.

Vieni tuo tarpu parengė tarptautinio radijo ryšio kanalą (tai buvo pasaulio čempionai trumpabangininkai), antri įsigudrino aplink Sitkūnų bokštą suregzti spygliuotų vielų užtvaras, treti Vilniuje iškasė tunelį, kad Seimo nariai galėtų evakuotis, jei sovietų kariuomenė užgrobtų rūmus. Juose ant palangių ir aplink AT Pirmininko kabinetą gulėjo daugybė smėlio maišų. Daugiau nei po 20 metų sužinojau, kad tas smėlis, į kurį taip pritariančiai žvelgiau tada vaikščiodama po Seimą, buvo iš minėtojo tunelio. Papasakojo jau mirties patale gulintis politkalinys, vadovavęs tunelio kasimui.

Taip, tada visi buvome kariai, nors nešaudėme, nemėtėme granatų. Bet visur tvyrojo gėris, santaika, brolybė, tarpusavio meilė. Tiems, kurie tada to neišgyveno, suprasti ir įsivaizduoti beveik neįmanoma.

Vienas iš valstybės viršūnėje tada buvusių vyrų pasakojo, kaip vedžiojo po Seimo prieigas tarp degančių laužų Islandijos užsienio reikalų ministrą Jóną Baldviną Hannibalssoną. Šis panoro pakalbėti su ten sėdinčiais žmonėmis. Kai pasiklausė jų pasakojimų, pamatė sužalotas buvusių politkalinių rankas, sulaužytus pirštus, ilgam prarado žadą. Nežinau, kas buvo svarbiau: didelis Hannibalssono autoritetas Europoje ar Islandijos Altingo narių aukšta moralė, bet ši maža šalis pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos Nepriklausomybę.

Dabar tų dienų paminklų beveik neliko. Kažkaip greitai ir sklandžiai buvo išgabenti barikadų betoniniai blokai iš Seimo aikštės, nukabinti SSSR kariniai bilietai, sovietiniai pasai, rožiniai, kryželiai, šventi paveikslai. Palikta pora nekrentančių į akis blokų. Trauk juos devynios, tuos parsidavusius Mamonai, įvairaus plauko prasisiekelius. Jų visada buvo, yra ir bus. Bet tada angelai švelniai pamojavo sparnais ir visi iki vieno, nors ir neilgam virtome geriečiais.

Aha! O Kauno Įgulos bažnyčia tai juk šv. arkangelo Mykolo titulo! Reiškia, tada tarp mūsų vaikščiojo ir virš galvų pleveno ne tik angelai – eiliniai, bet net ir arkangelas mus saugojo. O tai jau prilygsta generolo majoro laipsniui, jūsų žiniai. Gal net aukštesniam, čia jau nelabai susigaudau.

Nepamirškime tos dienos, brangieji. Ji buvo yra ir visada liks ypatinga mūsų šalies istorijoje.

Vanda IBIANSKA

P. S. Nepriimat į puskarininkes ir nereikia. Galiu pati save pasiskirti, pvz., viršila – laisvanore!