Krikštas

Krikštas yra viso krikščioniško gyvenimo pamatas 

Kristus pasiuntė savo mokinius sakydamas: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mt 28, 19–20).
Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, vartai į gyvenimą Dvasioje ir durys į kitus sakramentus. Krikštu esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai: Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.

Krikšto pavadinimas 

Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo apeigos: krikštyti (gr. baptizein) reiškia panardinti, panerti. Panardinimas į vandenį simbolizuoja krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi kaip naujas kūrinys.
Šis sakramentas dar yra vadinamas Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, nes jis ženklina ir įvykdo tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas neįeis į Dievo karalystę, kaip skelbia Kristus.
Šv. Grigalius Nazienzietis taip kalba: Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų […]. Mes jį vadiname dovana, malone, […] patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji), apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.

Krikšto vaisiai

Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas, gimimas naujam gyvenimui, žmogus tapimas Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, Kristaus kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.
Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, antspaudą, kuris pašventina pakrikštytąjį. Dėl šio antspaudo Krikštas negali būti kartojamas.

Kas gali krikštyti?

Krikštija vyskupai, kunigai ir diakonai. Bažnyčia mano, kad Krikštas yra reikalingas, kad būtume išgelbėti, o Dievas trokšta išgelbėti visus žmones, tad, reikalui esant, krikštyti gali kiekvienas, net nekrikštytas, jei tik nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, ir ištaria trejybinę formulę. Kiekvienas krikščionis turėtų mokėti pakrikštyti. Tėvų, pasiryžusių vaikus auklėti krikščioniškai, kūdikiai krikštijami pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Su savo kunigu dėl Krikšto tariamasi iš anksto, kad tiek tėvai, tiek krikštatėviai galėtų deramai jam pasirengti.

Krikštatėviai

Pagal seniausią Bažnyčios paprotį, tiek suaugusieji, tiek kūdikiai turi krikštatėvius, pasirinktus iš krikščionių. Krikštatėviai turi įsipareigoti rūpintis, kad krikštavaikis ir vėliau būtų tikintis ir krikščioniškai gyventų. Krikštijant kūdikius, krikštatėviai atstovauja tiek dvasinei krikštijamojo šeimai, tiek ir Motinai Bažnyčiai, o paskui padeda tėvams, kad vaikas gerai pažintų tikėjimą ir pagal jį gyventų. Krikštatėviai turi dalyvauti bent jau paskutinėse katechumenato ir krikšto apeigose, kad, krikštijant suaugusįjį, paliudytų jo tikėjimą, o krikštijant kūdikį – drauge su tėvais išpažintų Bažnyčios tikėjimą, kuriuo kūdikis yra krikštijamas.
Krikštatėviai, pasirinkti paties katechumeno ar jo šeimos, turi būti tokie, kad galėtų tinkamai dalyvauti liturginiuose aktuose; tokių neturint, krikštatėvius parenka krikštytojas. Pasirinktieji turi įsipareigoti tinkamai atlikti savo pareigas ir būti tam tinkami: būti pakankamai subrendę (turėti nors 16 m.), būti priėmę Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, patys krikščioniškai gyventi ir padėti krikštavaikiui to siekti. Krikštatėvis gali būti vienas (arba krikšto tėvas, arba krikšto motina), arba abu. Jie turi būti katalikai ir turėti bažnytinės teisės leidimą šioms pareigoms atlikti. Krikščionis, bet ne katalikas, tėvų pageidavimu gali būti kartu su kataliku, tačiau tik kaip Krikšto liudytojas.
Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami apeigų veiksmus bei žodžius, galime pajusti, kokius lobius šis sakramentas ženklina ir perduoda kiekvienam naujai pakrikštytam žmogui.