Arkivyskupo G. Grušo homilija Šventojo Petro bazilikoje

Šventasis Lukas yra marijiškasis evangelistas par excellence: jis nuolat iškelia prieš mūsų akis Dievo Motiną ir jos Magnificat, kuriuo kasdien mūsų lūpomis Valandų liturgijoje šlovinami Viešpaties darbai. Lukas dažnai pabrėžia svarbų moterų vaidmenį Bažnyčios gyvenime ir skelbiant Gerąją Naujieną – jį įkūnija ne tik Marija, bet ir prie šulinio sutikta samarietė, kuri pranešė apie Mesiją, Marija Magdalietė, pirmoji paskelbusi žinią apie Prisikėlimą, taip pat Apaštalų darbuose minimos įvairios moterys, prisidėjusios prie ankstyvosios Bažnyčios augimo. Lukas taip pat geriausiai nusako Jėzaus širdies bruožus ir atskleidžia dieviškojo gailestingumo begalybę. Jis mums parodo, kad Dievas visada pirmas žengia žingsnį link nusidėjėlio, kaip palyginime apie sūnų palaidūną (Lk 15); rodo užuojautą susitikime su Naino našle (Lk 7); švelnumą ir atleidimą nusidėjėlei fariziejaus Simono namuose (Lk 7); meilę artimui palyginime apie gerąjį samarietį (Lk 10); nuklydusiųjų išgelbėjimą susitikime su Zachiejumi (Lk 19). 

Tiek Evangelijoje, tiek Apaštalų darbuose jis aiškiai parodo, kad Šventoji Dvasia yra Bažnyčios gyvenimo ir augimo pagrindinė veikėja – lygiai taip ji turi vadovauti ir mūsų sinodiniam procesui. Jei Lukas aprašytų Sinodą, ačiū Dievui, šių dienų mūsų svarstymuose rastų nemažai temų, kurioms jis teikė pirmenybę. 

Šiandienos Evangelijoje Jėzus išsiunčia septyniasdešimt du mokinius pirma savęs į tas vietas, kur jis pats ketino vykti. Pirmasis jo nurodymas jiems – melsti, kad būtų daugiau darbininkų pjūčiai, daugiau skelbiančių Gerąją Naujieną apie priartėjusią Dievo Karalystę. „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.“ Skelbiant Karalystę pirmiausia pabrėžiama visų pakrikštytųjų lygybė – tam pašaukti visi, ne tik įšventintieji tarnautojai. Tačiau svarbu, kad visi pakrikštytieji išgirstų šį kvietimą ir į jį atsilieptų, įsipareigodami savo gyvenimu, žodžiais ir darbais dėl Jėzaus misijos. To turime ir toliau melsti.

Tada Jėzus juos moko: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams.“ Šie darbininkai yra Dievo taikos nešėjai pasauliui, kuriam labai reikia taikos. Reikia ne pasaulio duodamos ramybės, bet iš Dievo vidinio gyvenimo kylančios taikos ir ramybės – šalom. Kiekvienas pakrikštytasis, gavęs išganingąją Dievo malonę, turi būti aktyvus šios ramybės skleidėjas. 

Toliau Jėzus jiems sako: „Jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.“ Graikiškai pavartota sąvoka pažodžiui reiškia „ramybės sūnus“ – tai žmogus, atviras Dievo ramybei ir gyvenantis ja. Jo ramybė ir gailestingumas dovanojami visiems, tačiau Jėzus žino, kad ne visi norės ją priimti. Norint patirti gailestingumą, pirmiausia reikia prašyti Dievo gailestingumo. Vidinė ramybė (šalom) yra ženklas, rodantis, kad žmogus priima Dievo gailestingumą ir yra jo apimamas – prisikėlęs Viešpats dovanoja šią ramybę savo apaštalams, kai pasirodęs jiems aukštutiniame kambaryje pakartoja: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19. 21). Ne visi, kuriems skelbiama Karalystės žinia, bus atviri ją priimti – žmogus turi laisvę priimti Dievo Gerąją Naujieną arba jos nepriimti. Bažnyčia yra atvira visiems, tačiau čia yra kaip ir su Dievo ramybe, kuri duodama Dievo, o ne žmogaus sąlygomis. 

Toliau kalbėdami apie tai, kokių procesų, struktūrų ir institucijų reikia misionieriškoje sinodinėje Bažnyčioje, turime įsitikinti, kad tai iš tiesų padeda vykdyti misiją – nešti Gerąją Naujieną tiems, kuriems reikia išgelbėjimo. Sinodiškumas (įskaitant struktūras ir susirinkimus) turi tarnauti Bažnyčios evangelizacijos misijai ir netapti savitikslis, panašiai kaip ir Dievo žodis, kurį šventasis Lukas padėjo perduoti mums, buvo suteiktas kaip mūsų išganymo priemonė.  
 
Šventasis Lukai, melski už mus, tęsiančius sinodinę kelionę.