Diakono tarnystė karantino metu

 „Piemuo turi smirdėti avimis“ arba kodėl diakonas vyr. srž. Audrius Jesinskas karantiną leidžia kartu su šauktiniais

Vyr. srž. Audrius Jesinskas, buvęs žvalgybininkas ir ginkluotės instruktorius, prieš trejetą metų priėmęs šventimus ir pasukęs diakoniškos tarnystės keliu, yra dvasininkas, kuris ne vien tarnauja prie altoriaus, ne vien skaito paskaitas Inžinerijos bataliono šauktiniams apie kario etiką, bendražmogiškas vertybes, moralę, rūpinasi jaunųjų inžinierių sielovada, doriniu ugdymu bei visiems norintiems padeda priimti tikėjimą, bet ir vyksta kartu su kariais į pratybas, kartu gyvena, valgo, miega, žygiuoja, būna šalia, kai jiems sunku, kai jie pavargę. Šiuo metu Audrius, užuot laiką leidęs su savo šeima, gyvena su Inžinerijos bataliono šauktiniais griežto karantino sąlygomis kareivinių režimu.

Artėjant šv. Velykoms kalbamės su juo apie meilę Dievui, nusvėrusią meilę ginklams, apie diakonišką tarnystę ir pasirinkimą būti su kariais tiek apkase, tiek kareivinėse, tiek bažnyčioje.

Audriau, trumpai papasakok apie savo kelią į diakonystę. Kada pajutai pašaukimą tarnauti Bažnyčiai ir ar nebuvo gaila palikti ginkluotės instruktoriaus pareigų?

Dievu įtikėjau būdamas 17 metų, kai buvau įtariamas apiplėšimu, kurio nepadariau, kai buvau mušamas guminėmis lazdomis, kad prisipažinčiau. Po kelių metų širdis užsidegė noru dalintis šiuo tikėjimu su kitais. Vėliau, jau tarnaujant tuometėje Puskarininkių mokykloje, mokyklos kapelionas mjr. Saulius Kasmauskas papasakojo apie galimybę vedusiam vyrui tapti katalikų bažnyčios dvasininku – diakonu − ir aš supratau, kad tai kaip tik man. Praėjo nemažai laiko, kol prasidėjo mano ilgai lauktos studijos. Į jas mane priėmė tuometinis Kauno arkivyskupas (dabar – kardinolas) Sigitas Tamkevičius, kuris ir dabar visada palaiko tarnystėje su kariais.

O dėl ginkluotės palikimo − tai man buvo tarsi palikti dalį širdies. Juk tai buvo mano kūdikis. Atsimenu savo paskutines pravestas pratybas su ginklais. Po jų norėjau tiesiog sėdėti ir verkti. Net ir dabar tai prisiminus paliečia širdį. Palikti ginklus man buvo didžiulė auka, bet viskas įmanoma dėl Dievo.

Ką tau pačiam reiškia būti diakonu ir kas šioje veikloje teikia didžiausią pasitenkinimą?

Pirmiausia, tai reiškia tarnauti šalia esančiam kariui, tiek rodant meilę, tiek liudijant Jėzų. Man didžiausias džiaugsmas būti su juo, kelti jo motyvaciją, dovanoti džiaugsmą ir kartu kalbėti apie tikėjimą Kristumi. Ir dar džiaugsmą man teikia žinojimas, kad manęs kariai laukia.

Esi profesinės karo tarnybos karys. Ko iš tikrųjų tavyje daugiau – kario ar dvasininko? Ar kariuomenės žinojimas „iš vidaus“ padeda bendraujant su kariais?

Suprasti, ką iš tikro jaučia ir kuo kariai gyvena, man labai padeda asmeninė patirtis, pradėta kaupti dar 1992 m., kai būdamas šešiolikos užsirašiau į Savanorišką krašto apsaugą. Aš žinau, ką reiškia kasti apkasą, jame gyventi, sušalti, būti sulytam, prabusti po žvaigždėtu dangumi... Tai patirtis, už kurią esu dėkingas Dievui ir likimui. Kartais ir pats nesuprantu, ar aš daugiau karys, ar diakonas. Gal labiau karys...

Paprastai dvasininkus įprasta matyti švenčių ar iškilmingų rikiuočių metu tariant keletą žodžių, laiminant karius. Tu savo iniciatyva vyksti su šauktiniais kariais į pratybas, kartu su jais gyveni po atviru dangumi. Dabar kartu su jais gyveni kareivinėse kareivinių režimu. Kodėl?

Rikiuotėje ar prie altoriaus yra lengviausia tarnyba, bet aš manau, kad svarbiausia mūsų misija − būti su kariu, ypač, kai jam sunku. Pratybose, karantine. Jeigu kapeliono ar diakono nėra apkase, jo nereikia ir rikiuotėje. Man pavyzdys yra partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas, kuris ne tik pamokslavo ir gyveno su partizanais, bet ir žuvo kaip tikras partizanas, su savo bendražygiais. Popiežius Pranciškus sako, kad „piemuo turi smirdėti avimis“, o aš sakau, kad mes dažniau turime pauostyti savo uniformas ir patikrinti, ar jos dar „atsiduoda“ kariu, ar jau kvepia prabangiais kvepalais.

Kaip tokį buvimą kartu vertina patys kariai?

Čia reiktų pačių karių klausti, bet atrodo, kad laukia ir džiaugiasi. Labiausiai jie laukia ne diakono, o žmogaus, kuriam jie rūpi.

Kaip į tavo pasirinkimą būti tarp apkasų ir dangaus reaguoja žmona, kai savo vyru turi dalintis ne tik su bažnyčia, bet ir su kariuomene?

Šeima man yra viena didžiausių vertybių, kurią dovanojo Dievas ir kurią be galo myliu. Žmona Asta ir dukrytė Austėja yra vienos iš stipriausių palaikytojų mano tarnystėje. Žmona niekada nepriekaištauja dėl tarnystės su kariais, nes ji už kario tekėjo. Bet jei imu per daug laiko skirti bažnyčiai, ji pasako. Žmona yra mano „prižiūrėtoja“.

Teko girdėti posakį, kad „karo metu ateistų ir vegetarų nelieka“. Ar reikia kariams Dievo taikos metu? Ypač kalbant apie šauktinius, kai tikėti darosi „nemadinga“?

Dievo mums reikia visada. Tai rodo, kad kariai ateina į „Alfa“ kursą, ieško atsakymų į klausimus. Bet tiesa, tikėjimas − tik drąsiems.

Su kokiomis problemomis šauktiniai dažniausiai susiduria karantino metu? Dėl ko dažniausiai kreipiasi? Apie ką nori pasikalbėti?

Kariai labiausiai pavargo nuo rutinos ir negalėjimo susitikti su artimaisiais. Jie, kaip ir visi Lietuvoje, jau labai laukia karantino pabaigos, nori į savo namus, aplankyti jiems brangius žmones. O dėl pokalbių su manimi − tegul tai lieka paslaptis.

Ko kariams norėtum palinkėti artėjančių šv. Velykų proga?

Kiekvienam linkiu vilties, nepriklausomai nuo aplinkybių. Ir žinojimo, kad sunkumai baigsis. Taip pat kitomis akimis pažvelgti ir įvertinti tai, ką turime įprastomis sąlygomis − ką reiškia šeima, ką reiškia savaitgalio laisvė. Tegul didžiausiu pavyzdžiu būna plk. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kuris iš meilės savo kraštui ir savo šeimai, išėjo į partizanus ir negrįžo namo, nors ir kaip buvo pasiilgęs, nes norėjo apsaugoti savo žmoną ir šešis vaikus. O tikintiems kariams noriu palinkėti, kad juose visada degtų prisikėlusio Jėzaus Kristaus viltis.

Ačiū už pokalbį.

Diakoną kalbino Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono štabo S5 visuomenės informavimo spec. Irma Pikienė