Šv. Benediktas

Liepos 11 d. minimas Šv. Be­ne­dik­tas, pa­sak jį pa­grin­di­niu Eu­ro­pos glo­bė­ju pa­skel­bu­sio po­pie­žiaus Pau­liaus VI, bu­vo „tai­kos skel­bė­jas, vie­ny­to­jas, kul­tū­ros mo­ky­to­jas, o ypač – Kris­taus re­li­gi­jos šauk­lys ir vie­nuo­li­nio gy­ve­ni­mo pra­di­nin­kas Va­ka­ruo­se" (Apaš­ta­li­nis laiškas Pa­cis Nun­tius).

Šv. Be­ne­dik­tas Nur­sie­tis (480–547), ki­lęs iš ita­lų di­di­kų šei­mos, Ro­mo­je įgi­jo įpras­tą tiems lai­kams iš­si­la­vi­ni­mą, bet pa­si­bjau­rė­jęs pa­lai­du gy­ve­ni­mu pa­si­trau­kė į vie­nu­mą Sa­bi­nų kal­nuo­se. Ten, ne­to­li Su­bia­ko, jis gy­ve­no griež­tą at­si­sky­rė­lio gy­ve­ni­mą, su­bū­rė gau­sių vie­nuo­lių ben­druo­me­nių ir joms va­do­va­vo, bet dėl in­tri­gų tuo va­do­va­vi­mu nu­si­vy­lė. Ta­da šv. Be­ne­dik­tas pa­trau­kė į pie­tus ir 529 m. įkū­rė Mon­te Ka­si­no vie­nuo­ly­ną, kur gi­mė jo gar­sio­ji „Re­gu­la", da­vu­sį pa­grin­dą vi­sai Va­ka­rų vie­nuo­li­nei tra­di­ci­jai, o au­to­riui pel­niu­si šios tra­di­ci­jos tė­vo var­dą. 

Vie­nuo­lių ben­druo­me­nę šv. Be­ne­dik­tas vaiz­da­vo kaip „tar­na­vi­mo Vieš­pa­čiui mo­kyk­lą", ku­rios pa­grin­di­niai rams­čiai yra pa­sto­vu­mas, as­ke­ti­nis gy­ve­ni­mas, skais­tu­mas ir vi­siš­kas pa­klus­nu­mas vy­res­nia­jam. O vi­so to­kio gy­ve­ni­mo pa­ma­tas – vie­nuo­lio be­ne­dik­ti­no ide­a­lą nu­sa­kan­tis pa­lie­pi­mas ora et la­bo­ra (lot. „mels­kis ir dirbk"). Iš es­mės šv. Be­ne­dik­to re­gu­la Va­ka­ruo­se įsi­ga­lė­jo kaip pa­grin­di­nis vie­nuo­li­nio gy­ve­ni­mo įsta­ty­mas, bet jo­je ra­si­me išvar­dy­tas vi­sas tas ver­ty­bes, ku­rios nuo se­no va­di­na­mos eu­ro­pi­nė­mis – tai pa­gar­ba tvar­kai, žmo­gaus oru­mui ir jo lais­vei, pa­kan­tu­mas bei užuo­jau­ta. Re­gu­lo­je kal­ba­ma ir apie ide­a­liz­mą, kaip mo­ty­vą, ska­ti­nan­tį im­tis kil­nios veik­los. „Pa­si­tel­kęs kny­gą, va­di­na­si, kul­tū­rą, šv. Be­ne­dik­tas, ku­rio var­dą ir už­mo­jus pe­rė­mė dau­gy­bė vie­nuo­ly­nų, rū­pes­tin­gai gel­bė­jo kla­si­ki­nę an­ti­kos tra­di­ci­ją; kai šiam žmo­gaus kū­ry­bos pa­vel­dui grė­sė pa­vo­jus pra­žū­ti, jis per­da­vė jį ne­pa­žeis­tą ai­niams ir taip at­gai­vi­no ži­nių svar­bą, – skelb­da­mas šv. Be­ne­dik­tą pa­grin­di­niu Eu­ro­pos glo­bė­ju, apaš­ta­li­nia­me laiš­ke Pa­cis Nun­tius ra­šė po­pie­žius Pau­lius VI. – Pa­si­tel­kęs ar­klą, t. y. že­mės įdir­bi­mą ir pa­na­šias ini­cia­ty­vas, dy­kus su­lau­kė­ju­sius plo­tus jis įsten­gė pa­vers­ti der­lin­gais lau­kais ir pui­kiais so­dais; o jung­da­mas mal­dą ir dar­bą, pa­gal sa­vo gar­sų­jį šū­kį ora et la­bo­ra su­tau­ri­no ir iš­aukš­ti­no žmo­gaus triū­są". 

Anks­čiau tik in­ži­nie­rius, spe­le­o­lo­gus ir me­lio­ra­to­rius glo­bo­ju­sį šv. Be­ne­dik­tą pa­grin­di­niu Se­no­jo že­my­no pa­tro­nu Pau­lius VI pa­skel­bė 1964 m. spa­lio 24 d., įpu­sė­jus Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mui.

„Žlu­gus Ro­mos im­pe­ri­jai, kuo­met kai ku­rie Eu­ro­pos re­gio­nai nu­grimz­do į tam­sy­bes, o ki­ti dar bu­vo to­li nuo ci­vi­li­za­ci­jos ir dva­sios ver­ty­bių, jis be per­sto­jo uo­liai triū­sė, kad šia­me mū­sų že­my­ne iš­auš­tų nau­jos eros auš­ra. Tai jis su sa­vo ­se­kė­jais, pa­si­tel­kęs kry­žių, kny­gą ir ar­klą, ne­šė krikš­čio­niš­ką­ją pa­žan­gą tau­toms, pa­skli­du­sioms nuo Vi­dur­že­mio jū­ros iki Skan­di­na­vi­jos, nuo Ai­ri­jos iki Len­ki­jos ly­gu­mų, – var­dy­da­mas aba­to nuo­pel­nus, pa­žy­mė­jo Pau­lius VI. – Su kry­žiu­mi, t. y. Kris­taus mo­ky­mu, šv. Be­ne­dik­tas pa­dė­jo vie­šo­jo ir pri­va­taus gy­ve­ni­mo pa­grin­dus. Ver­ta pri­min­ti, kad jis at­sklei­dė žmo­ni­jai die­viš­ko­jo kul­to, t. y. li­tur­gi­nės mal­dos bei ri­tu­a­lų svar­bą. Taip jis su­tvir­ti­no dva­si­nę Eu­ro­pos vie­ny­bę dėl ku­rios kal­biš­kai, et­niš­kai ir kul­tū­riš­kai skir­tin­gos tau­tos ėmė pri­klau­sy­ti vie­nai Die­vo tau­tai; to­ji vie­ny­bė, vie­nuo­lių, ėmu­sių sek­ti gar­sio­jo mo­ky­to­jo pė­do­mis, nuo­la­ti­nių pa­stan­gų dė­ka ta­po ski­ria­muo­ju vi­du­ram­žių bruo­žu". 

Mū­sų lai­kais vi­si ge­ros va­lios žmo­nės sten­gia­si at­kur­ti tą is­to­ri­jos vėt­rų su­nio­ko­tą vie­nybę. To­dėl, anot Pau­liaus VI, vie­nas jo pirm­ta­kų – Pi­jus XII – bu­vo tei­sus, šv. Be­ne­dik­tą va­din­da­mas „Eu­ro­pos tė­vu", nes bū­tent šis vie­nuo­lis mū­sų že­my­no tau­toms įkvė­pė no­rą rū­pin­tis tvar­ka ir tei­sy­be, ku­rios su­da­ro tik­rą­jį ben­dra­bū­vio pa­grin­dą. 

„Dėl šios prie­žas­ties dė­me­sin­gai at­si­žvel­gė­me į įvai­rių Eu­ro­pos tau­tų kar­di­no­lų, ar­ki­vys­ku­pų, vys­ku­pų, vie­nuo­li­jų ge­ne­ral­vi­ka­rų, uni­ver­si­te­tų rek­to­rių ir ki­tų pa­sau­lie­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų gar­bių at­sto­vų ra­gi­ni­mus šv. Be­ne­dik­tą pa­skelb­ti Eu­ro­pos glo­bė­ju, – apaš­ta­li­nia­me laiš­ke ra­šė tuo­me­tis po­pie­žius. – Šian­dien yra tam la­bai tin­ka­mas me­tas: Die­vui, Švč. Mer­ge­lės ir šv. Be­ne­dik­to gar­bei vėl pa­šven­čia­me Mon­te Ka­si­no šven­to­vę, ku­ri 1944 m., vyks­tant siau­bin­gam pa­sau­li­niam kon­flik­tui, bu­vo su­griau­ta, bet at­kak­lio­mis krikš­čio­nių pa­stan­go­mis at­sta­ty­ta.

Mums ypač džiu­gu, kad kar­to­ja­me sa­vo pirm­ta­kų veiks­mą – pas­ta­rie­ji troš­ko, kad ši šven­to­vė, gar­si dėl šv. Be­ne­dik­to ka­po, vi­sa­da bū­tų vie­nuo­liš­ko­jo dva­sin­gu­mo cen­tras. Te­gu šis gar­bin­gas šven­ta­sis iš­klau­so mus. Kaip ki­ta­dos krikš­čio­niš­ko­sios kul­tū­ros švie­sa su­ge­bė­jo iš­sklai­dy­ti tam­sy­bes ir pa­skleis­ti tai­kos do­va­ną, taip da­bar šv. Be­ne­dik­tas te­glo­bo­ja vi­sos Eu­ro­pos gy­ve­ni­mą ir sa­vo už­ta­ri­mu te­pa­de­da jai vis la­biau kles­tė­ti bei stip­rė­ti". 

Pa­ren­gė Da­nu­tė STASIŪNAITĖ ir Ju­di­ta ČIVILIENĖ
Apaš­ta­li­nį laiš­ką „Pa­cis Nun­tius“
iš ita­lų kal­bos ver­tė Aud­rius MUSTEIKIS