Eucharistija

Eucharistija yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė

Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Žmonės, Krikšto iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o per Sutvirtinimą tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja Viešpaties Jėzaus aukoje. Eucharistija yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė, nes tai pats Kristus. Ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Kristaus atėjimo nepaliauja dariusi to, ką Jis darė savo kančios išvakarėse, kai mylėdamas savuosius parodė savo meilę iki galo. Norėdamas visada pasilikti su savaisiais ir padaryti juos savo prisikėlimo dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną – Jo Kūną, ir gerti iš Vyno taurės – iš Jo Kraujo taurės. „Tai darykite mano atminimui“, - sakė Jis.

Eucharistija išreiškia ir ugdo bendravimą su Dievu

Eucharistija išreiškia ir ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje krikščionys Šventojoje Dvasioje teikia didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui. Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus viskas visame kame.
Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties įsakymą apaštalams švęsti Eucharistiją iki Jam sugrįžtant. Ypač sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys renkasi „laužyti duonos“.
Susirinkę į draugę, klausomės Jo žodžio, dėkojame už visus Jo darbus žmonijos istorijoje, susivienijame su Juo ir su visais Bažnyčios nariais valgydami prie Jo aukos ir puotos stalo.

Eucharistijos sakramento kiti pavadinimai

Šis sakramentas turi daugybę pavadinimų, vis kitu atžvilgiu nusakančių jo turtus: Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui. Gr. eucharistein ir eulogein primena žydų laiminimo maldas, kurios – ypač valgant prie stalo – skelbia Dievo darbus žmonijos istorijoje;

Viešpaties vakarienė, nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais kančios išvakarėse. Šia vakariene iš anksto švenčiamas Avinėlio vestuvių pokylis dangiškojoje Jeruzalėje;

Duonos laužymas, nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo, laimindamas ir dalindamas duoną kaip stalo šeimininkas, ypač per Paskutinę vakarienę. Iš to laužymo mokiniai pažino Jį prisikėlusį; duonos laužymu pirmieji krikščionys vadino savo eucharistinius susirinkimus. Tuo norėta pasakyti, kad visi, kurie valgo tą sulaužytą duoną – Kristų, vienijasi su Juo ir sudaro su Juo vieną kūną;

Eucharistinis susirinkimas, nes Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris regimai išreiškia Bažnyčią;

Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimas;

Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Kristaus auką ant kryžiaus. Ji taip pat vadinama šventąja Mišių auka, šlovinimo auka, dvasine auka, tyra ir šventa auka, nes atbaigia ir pranoksta visas Senosios Sandoros aukas;

Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes jos šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobula išraiška. Tokia pat prasme sakramentas vadinamas ir Šventųjų paslapčių liturgija. Švenčiausiasis Sakramantas, nes tai – sakramentų sakramentas. Taip vadinama ir Eucharistinė duona, laikoma tabernakulyje;

Komunija, nes mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną Kūną. Sunki nuodėmė atskiria mus nuo Dievo ir nuo Bažnyčios, tad jei kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, negali dalyvauti Eucharistijos Komunijoje, pirmiau negavęs atleidimo Atgailos ir susitaikinimo sakramentu;

Šventosios Mišios, nes liturgija baigiasi tikinčiųjų pasiuntimu (missio), kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime ir tęstų tai, ką švęsdami Eucharistiją yra pradėję;

Eucharistijos vadovas

Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Vyskupas ar kunigas yra vadinamas vadovu, nes atstovauja Vadovą Kristų ir vadovauja susirinkusios Bažnyčios vieningam sakramento šventimui, prabyla po Šventojo Rašto skaitinių, priima atnašas ir kalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, Komunijos dalintojai ir visi susirinkusieji, atsakydami amen (tai reiškia „taip tebūna, tikiu, pritariu“). Kiekvienas toks atsakymas maldos pabaigoje reiškia, kad malda yra mano, trokštu, kad taip būtų.