Popiežiaus žinia Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga


„Vargšų jūs visuomet turite su savimi“ (Mk 14, 7)

2021 m. lapkričio 14-oji, XXXIII eilinis sekmadienis

1. „Vargšų jūs visuomet turite su savimi“ (Mk 14, 7). Jėzus ištarė šiuos žodžius likus kelioms dienoms iki Velykų, valgydamas prie stalo Betanijoje, Simono, vadinamo Raupsuotuoju, namuose. Kaip pasakoja evangelistas, įėjo moteris su alebastriniu indu, pilnu labai brangaus kvapaus aliejaus, kurį išliejo ant Jėzaus galvos. Šis gestas sukėlė didžiulę nuostabą ir dvi skirtingas interpretacijas.

Pirmoji buvo pasipiktinimas, reiškiamas kai kurių ten dalyvavusių, įskaitant ir mokinius, kurie, turėdami omenyje aliejaus kainą – apie tris šimtus denarų, o tai prilygo darbininko metų atlyginimui, – manė, kad geriau būtų tą aliejų parduoti ir gautus pinigus atiduoti vargšams. Jono evangelijoje šios pozicijos laikosi Judas: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?“ Evangelistas atkreipia dėmesį: „Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė pajamas“ (12, 5–6). Neatsitiktinai ši aštri kritika kyla iš išdaviko lūpų: tai įrodo, jog neatsižvelgiantys į vargšus išduoda Jėzaus mokymą ir negali būti jo mokiniai. Mąstydami apie šią situaciją prisiminkime stiprius Origeno žodžius: „Judas apsimetė, kad rūpinasi vargšais . Jeigu šiandien kuris nors, kas valdo Bažnyčios kasą ir kalbėdamas kaip Judas užtaria vargšus, tačiau po to pasiima sau tai, kas įdėta į rinkliavų dėžutę, – tegul tokiems tenka Judo likimas“ (Evangelijos pagal Matą komentaras 11, 9).

Antrąją interpretaciją pateikia pats Jėzus ir įgalina mus suvokti moters atlikto gesto gilią prasmę. Jis sako: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą“ (Mk 14, 6). Jėzus žino, kad artinasi jo mirtis, ir iš anksto įžvelgia šiame geste savo nebegyvo kūno patepimą prieš paguldant jį į kapą. Šis požiūris pranoksta tai, ką galėjo įsivaizduoti buvusieji prie stalo. Jėzus jiems primena, kad pirmutinis vargšas yra jis pats, vargingiausias iš vargšų, nes atstovauja jiems visiems. Dievo Sūnus priima tos moters gestą taip pat vargšų, vienišųjų, marginalizuotų ir diskriminuojamų žmonių vardu. Savo moterišku jautrumu ji pasirodo esanti vienintelė suprantanti Viešpaties sielos būklę. Šiai anoniminei moteriai galbūt skirta reprezentuoti visą moterų pasaulį, kuris amžių būvyje bus bebalsis, patirs prievartą, – su ja prasideda reikšmingas moterų dalyvavimas Jėzaus gyvenimo kulminacijoje: jo nukryžiavime, mirtyje ir palaidojime, po to Prisikėlusiojo pasirodyme. Moterys, kurios dažnai diskriminuojamos, neprileidžiamos prie atsakingų postų, Evangelijos puslapiuose yra svarbios Apreiškimo istorijos veikėjos. Iškalbingi baigiamieji Jėzaus žodžiai šią moterį susiejant su didžia evangelizacijos misija: „Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“ (Mk 14, 9).

2. Ta stipri „empatija“ tarp Jėzaus ir moters, taip pat būdas, kaip jis interpretuoja savo patepimą, priešingai Judo ir kitų pasipiktinimo reakcijai, atveria kelią vaisingai apmąstyti neatsiejamą ryšį tarp Jėzaus, vargšų ir Evangelijos skelbimo.

Jo apreiškiamas Dievo veidas yra vargšų Tėvo, artimo vargstantiesiems, veidas. Visas Jėzaus veikimas patvirtina, kad neturtas – tai ne likimo vaisius, bet konkretus Jo buvimo tarp mūsų ženklas. Nerandame jo kur panorėję ir kada panorėję, bet atpažįstame jį vargšų gyvenime, jų kančioje ir varge, kartais iš nežmoniškų sąlygų, kuriomis jie priversti gyventi. Nepavargstu kartoti – vargšai yra tikrieji evangelizuotojai, nes pirmieji buvo evangelizuoti ir pašaukti būti Viešpaties ir jo Karalystės palaiminimo dalininkais (plg. Mt 5, 3). 

Įvairiomis sąlygomis ir įvairiose pasaulio šalyse gyvenantys vargšai mus evangelizuoja, nes padeda mums vis iš naujo atrasti būdingiausius Tėvo veido bruožus. „Jie gali mus daug pamokyti. Jie ne tik dalijasi su mumis sensus fidei, bet ir kentėdami pažįsta kenčiantį Kristų. Visiems būtina leistis būti jų evangelizuojamiems. Naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią bei pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį. Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti. Mūsų įsipareigojimas neturėtų apsiriboti vien veiksmais ar skatinimo bei paramos programomis; Dvasia pirmiausia skatina ne perdėtą aktyvizmą, bet dėmesį kitam „laikant jį tartum viena su manimi pačiu“. Toks meilės kupinas dėmesys kitam yra tikro rūpinimosi jo asmeniu pradžia, ir iš to kyla troškimas veiksmingai siekti jo gerovės“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 198–199).

3. Jėzus ne tik stoja vargšų pusėn, bet ir dalijasi su jais tuo pačiu likimu. Tai įtaigus mokymas visų laikų jo mokiniams. Jėzaus žodžiai „vargšų jūs visuomet turite su savimi“ nurodo, jog jų buvimas tarp mūsų yra nuolatinis, tačiau su tuo neturime apsiprasti, kad netaptume abejingi, veikiau tai turi mus įpareigoti dalytis su jais gyvenimu, nedeleguojant šios pareigos kitiems. Vargšai bendruomenei nėra „išoriniai“ žmonės, bet broliai ir seserys, su kuriais dalijamasi kančia siekiant palengvinti jų vargą ir padėti įveikti atskirtį, kad jiems būtų grąžintas prarastas orumas, taip pat užtikrinama būtina socialinė integracija. Kita vertus, žinoma, kad labdaros gestas suponuoja davėjo ir gavėjo buvimą, o dalijimasis gyvenimu kildina brolybę. Išmalda yra proginis dalykas; o dalijimasis – tęstinis. Išmaldos atveju glūdi pavojus, kad ją duodantis jausis patenkintas, o gaunantis – pažemintas; dalijimasis stiprina solidarumą ir duoda pagrindą, būtiną teisingumui pasiekti. Trumpai tariant, jei tikintieji nori asmeniškai pamatyti Jėzų ir paliesti jį rankomis, žino, kur kreiptis: vargšai yra Kristaus sakramentas, jie reprezentuoja jo asmenį ir į jį nukreipia. 

Turime daug šventųjų pavyzdžių, kurie dalijimąsi su vargšais pavertė savo gyvenimo planu. Tarp kitų prisimenu tėvą Damijoną de Veusterį, šventąjį raupsuotųjų apaštalą. Jis labai didžiadvasiškai atsiliepė į pašaukimą vykti kartu su jais gyventi ir mirti į Molokai salą, kuri tapo tik raupsuotiesiems skirtu getu. Jis pasiraitojo rankoves ir padarė viską, kad tų vargšų ligonių gyvenimą atskirtyje ir kraštutiniame skurde padarytų vertą gyventi. Jis tapo gydytoju ir slaugytoju, nekreipdamas dėmesio į riziką, grėsusią toje „mirties kolonijoje“ – taip vadinta sala, kur jis nešė meilės šviesą. Raupsai ištiko ir jį, ir tai buvo akivaizdus ženklas visiškos likimo bendrystės su broliais ir seserimis, kuriems jis atidavė gyvybę. Jo liudijimas labai aktualus taip pat mūsų dienomis, paženklintomis koronaviruso pandemijos: Dievo malonė tikrai veikia širdyse daugelio tų, kurie nesiafišuodami ir konkrečiu būdu dalydamiesi aukojasi vargingiausiems.

4. Todėl su visišku įsitikinimu turime priimti Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Tas atsivertimas reiškia visų pirma atverti širdį, kad atpažintume daugelį vargo apraiškų, taip pat parodyti Dievo karalystę per mūsų gyvenseną, atitinkančią išpažįstamą tikėjimą. Dažnai vargšai laikomi atskiros kategorijos žmonėmis, kuriems reikia ypatingos karitatyvinės tarnystės. Šiuo atveju sekti Jėzumi reiškia keisti mentalitetą, priimti iššūkį – dalytis ir dalyvauti. Tapti jo mokiniais reiškia rinktis nekaupti žemėje turtų, teikiančių saugumo iliuziją trapioje ir efemeriškoje tikrovėje. Priešingai, reikia būti pasirengus išsilaisvinti nuo bet kokių ryšių, trukdančių pasiekti tikrą laimę ir palaimą, ir atpažinti tai, kas tvaru, ko niekas negali sunaikinti (plg. Mt 6, 19–20).

Jėzaus mokymas taip pat ir šiuo atveju eina prieš srovę, nes žada tai, ką tik tikėjimo akimis galima pamatyti ir patirti su visišku tikrumu: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29). Jeigu nesirenkame neturto, atsisakydami efemeriškų turtų, pasaulietinės valdžios ar tuščios garbės, niekuomet neįstengsime iš meilės aukoti gyvenimo; tuomet gyvensime fragmentais suskaldyta egzistencija, kurioje pilna gerų intencijų, tačiau ji neveiksminga perkeičiant pasaulį. Todėl reikia ryžtingai atsiverti Kristaus malonei, – jis gali padaryti mus savo beribės meilės liudytojais ir atkurti tikėtinumą mūsų buvimui pasaulyje. 

5. Kristaus evangelija ragina mus atkreipti ypatingą dėmesį į vargšus ir reikalauja atpažinti daugybę įvairiopų moralinės ir socialinės netvarkos pavidalų, kurie visada kildina naujas vargo formas. Atrodo, kad vis populiarėja samprata, jog vargšai ne tik patys kalti dėl savo būklės, bet ir yra nepakeliama našta ekonominei sistemai, kurios dėmesio centre nedidelės privilegijuotų žmonių kategorijos interesai. Rinka, kuri ignoruoja arba išrinktinai traktuoja etinius principus, sudaro nežmoniškas sąlygas ir smogia žmonėms, jau ir taip gyvenantiems nesaugiai. Taip kuriami vis nauji skurdo ir atskirties spąstai, be skrupulų generuojami ekonominių ir finansinių veikėjų, nesuvokiančių žmogiškumo ir socialinės atsakomybės. 

Praėjusiais metais prie viso to prisidėjo nauja rykštė, kuri dar padaugino vargšų, – pandemija. Ji ir toliau beldžiasi į milijonų žmonių duris, ir jei neatneša kančių ir mirties, tai skelbia ateinantį vargą. Nepaprastai pagausėjo vargšų ir, deja, ateinančiais mėnesiais jų bus dar daugiau. Kai kurios šalys patiria ypač sunkias pandemijos pasekmes, todėl pažeidžiamiausi lieka be būtiniausių pragyvenimo reikmenų. Ilgos eilės prie vargšų valgyklų yra šios blogėjančios situacijos apčiuopiamas ženklas. Įdėmiai pažvelgus aišku, kad būtini tinkami sprendimai siekiant įveikti virusą pasauliniu lygmeniu, neproteguojant dalinių interesų. Ypač neatidėliotina duoti konkrečius atsakymus tiems, kurie kenčia dėl nedarbo, dramatiškai paliečiančio daugelį šeimų tėvų, moterų ir jaunų žmonių. Visuomeninis solidarumas ir didžiadvasiškumas, kurį, ačiū Dievui, daugelis geba parodyti, drauge su toliaregiais projektais skatinant žmonijos vystymąsi šioje plotmėje yra ir bus svarbus indėlis. 

6. Tačiau lieka atviras klausimas, kuris jokiu būdu nėra akivaizdus: kaip galima duoti apčiuopiamą atsakymą milijonams vargšų, kurie dažnai susiduria tik su abejingumu ir net pasidygėjimu? Kokį teisingumo kelią reikia nueiti, kad socialinė nelygybė būtų įveikta ir kad būtų galima grąžinti taip dažnai trypiamą žmogiškąjį orumą? Individualistinis gyvenimo būdas prisideda prie skurdo atsiradimo, ir dažnai vargšams suverčiama atsakomybė už jų situaciją. Tačiau vargas ne likimo vaisius, o egoizmo pasekmė. Todėl lemiamai svarbu gyvinti vystymosi procesus, kur būtų vertinami visų gebėjimai, kad kompetencijų tarpusavio papildomumas ir vaidmenų įvairovė vestų prie bendro dalyvavimo išteklių. Yra daug „turtingųjų“ vargingumo formų, kurios galėtų būti išgydytos „vargšų“ turtingumu, jei tik jie galėtų tarpusavyje susitikti ir susipažinti! Nėra tokio varguolio, kuris negalėtų ko nors duoti kitam per abipusius mainus. Vargšai negali būti tik gavėjai; jie turi atsidurti tokioje situacijoje, kad galėtų ką nors duoti, nes jie gerai moka atsidėkoti. Kiek daug prieš akis turime bendro dalijimosi pavyzdžių! Vargšai dažnai mus moko solidarumo ir dalijimosi. Tiesa, jie kažko stokoja, dažnai jiems trūksta daug ko, dažnai būtinų dalykų, tačiau jų stygius nereiškia visko, nes jie išlaiko Dievo vaikų orumą, kurio iš jų niekas negali atimti. 

7. Todėl būtina kitokia prieiga vargo apraiškų atžvilgiu. Tai iššūkis, kurį turi priimti vyriausybės ir pasaulinės institucijos, pasitelkdamos toliaregišką socialinį modelį, pajėgiantį dorotis su naujomis pasaulyje atsirandančiomis vargo formomis, darysiančiomis lemiamą poveikį artimiausiais dešimtmečiais. Jei vargšai marginalizuojami, tarsi jie patys būtų kalti dėl savo situacijos, vadinasi, ir pačią demokratijos sampratą ištiko krizė, ir bet kokia socialinė politika yra pasmerkta žlugti. Su dideliu nuolankumu turime pripažinti, jog vargšų akivaizdoje dažnai esame nekompetentingi. Apie juos kalbama abstrakčiai, sutelkiamas dėmesys į statistiką, siekiama sujaudinti kokiu nors dokumentiniu filmu. Priešingai, vargo apraiškos turi provokuoti mus kūrybingiems projektams, ugdantiems veiksmingą laivę, kad kiekvienas žmogus savo asmeniniais gebėjimais galėtų realizuoti savo gyvenimą. Reikia vengti iliuzinio mąstymo, esą laisvė pasiekiama ir didėja turint pinigų. Siekis veiksmingai tarnauti vargšams provokuoja veikti ir padeda rasti vis tinkamesnių būdų, kaip kelti ir skatinti tą žmonijos dalį, kuri dažnai yra anonimiška ir bebalsė, tačiau turi pagalbos prašantį Išganytojo atvaizdą.

8. „Vargšų jūs visuomet turite su savimi“ (Mk 14, 7). Tai kvietimas, kad niekada neišleistume iš akių mums suteikiamos progos daryti gera. Čia galime įžvelgti seną biblinį priesaką: „Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminaičių, bet kuriame tavo miestų krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, duoda tau, nebūk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui. Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja.   Duok tad jam dosniai ir neapgailestauk širdimi tai darydamas, nes Viešpats, tavo Dievas, už tai laimins visus tavo darbus ir visus tavo siekius. Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 7–8. 10–11). Panašia mintimi atitaria taip pat apaštalas Paulius, ragindamas savo bendruomenių krikščionis padėti vargšams pirmojoje Jeruzalės bendruomenėje, kad kiekvienas tai darytų „ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Turima omenyje ne sąžinės nuraminimas duodant kokią nors išmaldą, o veikiau pasipriešinimas abejingumo ir neteisingumo kultūrai, kuri dažnai rodoma vargšų atžvilgiu. 

Šiame kontekste gera atminti šv. Jono Auksaburnio žodžius: „Dosnusis negali reikalauti iš varguolio, kad šis atsiskaitytų už savo elgseną, o turi vien tik stengtis pagerinti jo padėtį ir patenkinti poreikį. Vargšas teturi vienintelį apsigynimą: savo skurdą ir patiriamą stokos būklę. Neklausk jo nieko kito; net jeigu būtų blogiausias žmogus pasaulyje, jei jam reikia būtino maisto, išvaduokime jį nuo bado. Gailestingas žmogus yra tarsi uostas stokojantiems; uostas priima ir gelbsti nuo pavojaus visus patyrusius laivo sudužimą. Nepaisant to, ar tai piktadariai, ar geri žmonės, kokie bebūtų, atsidūrus pavojuje, uostas jiems suteikia prieglobstį savo užutėkyje. Todėl kai pamatysi parblokštą ant žemės žmogų, kurio laivą paskandino skurdas, neteisk, neprašyk ataskaitos apie jo elgesį, bet išvaduok jį iš nelaimės (De Lazaro, II, 5).

9. Svarbiausia, kad didėtų žmonių jautrumas suprantant vargšų poreikius, o jie nuolat keičiasi, kaip ir jų gyvenimo sąlygos. Palyginti su praeitimi, šiandien labiau ekonomiškai išsivysčiusiuose pasaulio regionuose žmonės mažiau pasirengę akistatai su vargo apraiškomis. Dėl santykinės gerovės būklės, prie kurios pripratome, tapo sunkiau aukotis ar kažko atsižadėti. Žmonės pasirengę viskam, kad tik iš jų neatimtų tai, ką lengvai pasiekė. Taip įpuolama į visokiausią apmaudą, nervingumo spazmus, pretenzijas, vedančias į baimę ir nerimą, o kai kada ir į prievartą. Tai nėra tas kriterijus, kuriuo galima kurti ateitį; tos nuostatos pačios yra vargo formos, kurių negalima nematyti. Turime būti atviri ir pasirengę skaityti laiko ženklus, rodančius naujus būdus, kaip evangelizuoti šiuolaikiniame pasaulyje. Tiesioginė pagalba atsiliepiant į vargšų poreikius neturi trukdyti toliaregiškam žvilgsniui siekiant įgyvendinti naujus meilės ir krikščioniškosios caritas ženklus, kaip atsaką į naujas šiandien žmonijos patiriamas vargo formas.

Viliuosi, kad Pasaulinė vargstančiųjų diena, kurią minime jau penktą kartą, dar labiau įsitvirtins mūsų vietinėse Bažnyčiose ir įkvėps evangelizacinį sąjūdį, kuris pirmiausia pasitiktų vargšus ten, kur jie yra. Negalime laukti, kol jie pasibels į mūsų duris, neatidėliotinai būtina pasiekti juos jų namuose, ligoninėse ir globos namuose, gatvėse ir tamsiuose užkampiuose, kur jie kartais slepiasi, prieglobsčio ir priėmimo centruose... Svarbu suprasti, kaip jie jaučiasi, ką patiria, kokius troškimus turi širdyje. Priimkime savin jaudinančius kunigo Primo Mazzolari žodžius: „Prašyčiau manęs neklausinėti, ar yra vargšų, kas jie ir kiek jų, nes bijau, kad tokie klausimai vien išblaško ar sudaro pretekstą išsisukti nuo aiškaus sąžinės ir širdies raginimo... Niekada neskaičiavau vargšų, nes jų neįmanoma suskaičiuoti: vargšai priglaudžiami, o ne skaičiuojami“ („Adesso“, 7 – 1949 m. balandžio 15 d.). Vargšai yra tarp mūsų. Kaip būtų evangeliška, jeigu su visa tiesa galėtume ištarti: mes taip pat esame vargšai. Nes tik taip galėsime juos tikrai pripažinti, kad jie taptų mūsų gyvenimo dalimi ir išganymo priemone. 

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. birželio 13 -oji, Šv. Antano Paduviečio minėjimas

Pranciškus