Lietuvos kariuomenės diena

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šios dienos Evangelija pagal Luką atskleidžia mums neįprastą Jėzaus veidą. Esame įpratę, jog Jėzus primena mylėti artimą, melstis už savo priešus. Šiandien Jis iš Šventyklos išvaro prekiautojus, apverčia stalus. Ši scena, kuri  aprašoma ir kitose Evangelijose pagal Jėzaus mokinių pasakojimus, mums primena ir psalmės žodžius: „uolumas dėl tavo namų sugraužė mane“. Toks Jėzaus uolumas dėl Jo Tėvo namų – atsakas į pašaukimą, vedantį Jeruzalės link, kur Jėzus turės atiduoti didžiausią auką – gyvybę, paaukotą už savo tautą, Dievo tautą, kad mes turėtume  amžinąjį gyvenimą.

Užaugau išeivijoje, kur turėjau didelės garbės pažinti tokius lietuvius, kurie buvo užsidegę dėl savo prarastos tėvynės, pasiryžę aukotis, negailėdami jėgų, laiko ar pinigų. Jie daug dirbo ne tik tam, kad išlaikytų lietuvybę, bet stengėsi, kad Lietuva vėl būtų laisva. Kai tokių žmonių namuose suskambėdavo telefonas, visiems būdavo aišku – Tėvynė šaukia!

Tokie pavyzdžiai uždega, primena, jog svarbu atsiliepti į Tėvynės kvietimą. Mūsų istorijoje yra daug vyrų ir moterų, kurie išgirdo ir atsiliepė į tą pakvietimą. Tėvai, seneliai ir proseneliai per šimtmečius kovojo ir aukojo savo gyvybes sukilimuose, laisvės kovose, prieš devyniasdešimt ketverius metus stojo į Lietuvos  kariuomenę, kad apgintų Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą jie atsiliepė į Tėvynės šaukimą ir ėjo į miškus kovoti už Tėvynės laisvę iki paskutinio atodūsio.

Daugelis iš šioje bažnyčioje, susirinkusiųjų taip pat atsiliepė į kvietimą, stojo ginti Lietuvos nepriklausomybę, atkūrė Lietuvos kariuomenę, dirbo ir aukojosi Tėvynės labui. Svarbu, kad šis budrumas plistų mūsų tautoje, kad Tėvynės meilė degtų kiekvieno piliečio širdyje, kad visi būtų pasiruošę išgirsti ir atsiliepti – Tėvynė šaukia!

Popiežiaus Benediktas XVI-asis šiuos metus paskelbė Tikėjimo metais. Jie primena, kad mes turime dar ir Dangiškąją Tėvynę, kuri taip pat mus kviečia. Šį pašaukimą mes gavome krikšto dieną tam, kad gilintumės, dirbtume, ir nebijotume stengtis pažinti, pamilti ir tarnauti Dangiškajai Tėvynei. Tikėjimo metai skatina atnaujinti ir tikėjimo pažinimą, ir meilę Tėvynei. Šios abi mūsų Tėvynės kviečia labai panašiai, ir mes  panašiai atsiliepiame išgirdę pakvietimą.

Išgirsti ir atsiliepti turime mes patys. Tėvynės meilei ir Dievo meilei niekas kitas už mus atsiliepti negali. Šios pareigos atiduoti kitam taip pat negalime. Tėvynės meilė ir Dievo meilė turi degti kiekvieno mūsų širdyje ir tai neturėtų būti tik vienkartinis atsiliepimas.

Mūsų kariuomenė treniruojasi pratybose, kad būtų pasirengusi bet kada ir efektyviai apginti savo kraštą. Norėdami, kad Dievo karalystė skleistųsi ir plistų tarp mūsų, turime puoselėti bei ugdyti tikėjimą. Turime gilintis ir skaityti katekizmą, Šventąjį raštą, katalikišką literatūrą, kad suprastume, ką išpažįstame, o prireikus galėtume apgini savo tikėjimą.

Šios dienos Evangelijoje minėtas uolumas – labai svarbus. Negalime taupyti jėgų, bet jas visas atiduoti uoliai tarnaujant artimui, Dievui ir Tėvynei. Kariuomenės dienos šventė kaip tik ir yra savęs negailinčių, save atiduodančių, Tėvynę mylinčių šventė. Turime ugdyti ne tik savo širdyje meilę Dievui ir Tėvynei, bet ta meile turime ugdyti ir uždegti jaunimą, kad nepamirštų tos svarbios pareigos – meilės artimui, o per meilę artimui,  meilės Dievui ir Tėvynei.

Šiandieną tad pasiryžkime visa širdimi, visu protu, negailėdami jėgų dirbti ir kovoti dėl savo Dangiškosios Tėvynės ir čia mums duotos Tėvynės Lietuvos.